10 patarimų, kaip taikyti pozityvios disciplinos principus kasdien

Noriu pradėti nuo istorijos. Prieš kurį laiką keletą savaičių iš eilės akis į akį kalbėdavausi su vienu mokiniu. Ir vieną dieną, pokalbio metu, jis prasitarė, kad norėtų pakeisti savo elgesį, nes mato, kad elgesys nėra tinkamas. Berniukas išsisakė, kad norėtų išmokti netrenkti atgal, norėtų, kad daugiau vaikų priimtų jį į žaidimą ir t. t. Klausiau, ar kada nors yra tai sakęs draugams, nes kur kas lengviau, kai pasidalini ir drauge ieškai sprendimo. Jis atsakė, jog ne.

Ir kartą klasėje, pajutusi tinkamą progą, susiradau tą mokinį ir paklausiau, ar jis norėtų būtent dabar pasidalinti savo mintimis, nes tam yra puiki proga. Jis sutiko. Mes sukvietėme visus draugus į ratą ir mokinys nuoširdžiai pasidalino tuo, ką išgyvena, kas neramina, atsiprašė už netinkamą elgesį ir paaiškino, kodėl kartais taip nutinka. Mokiniai pagarbiai išklausė, o pasisakymo pabaigoje patys reflektavo, kaip jautėsi dėl tokio elgesio ir ką galvoja dabar. Taigi nuo šiol konkrečiose situacijose jie žino, kad klasės draugas nori išmokti ir todėl jam reikia padėti. Manote, klasėje ant sienos kabėjo taisyklė „Būkite empatiški savo draugui“? Manote, mokiniams buvo liepta klausyti ir nuoširdžiai dalintis? Manote, mokinys buvo verčiamas atverti savo jausmus? Į visus šiuos klausimus, atsakymas vienas – ne. Tai mes pasiekėme nuosekliai vadovaudamiesi pozityvios disciplinos principais. 

Taigi, noriu ir su jumis pasidalinti dešimčia patarimų, kaip pozityvią discipliną pasitelkti kasdien. Siūlau pradėti jau šiandien!

#1. Humoro jausmas

Mokytojai, kurie geba laiku ir vietoje pasitelkti humorą, išlaiko geresnę atmosferą klasėje. Humoras padeda smegenims persijungti ir iš įtemptos emocinės situacijos sugrįžti į realybę, racionaliai pamatyti situaciją. Pabandykite rimtą įvykį ar situaciją pateikti nerimtai. Nereikia bijoti, kad vaikai nesupras jos aktualumo. Žinoma, tam mes ir esame suaugę, kad prieš tai apsvarstytume ir įvertintume, ar tai situacija, su kuria galima juokauti, ar tai yra, pavyzdžiui, vaikams grėsmę kelianti situacija, kurią būtina aptarti labai rimtai.

Aš mėgstu klasėje vaidinti. Pavyzdžiui, pertraukos ar buvimo lauke metu tarp vaikų nutikusią situaciją, kuri niekam nekėlė grėsmės, bet nebuvo labai pagarbi ar tinkama, suvaidinu vaikams klasėje. Ir visuomet tampa akivaizdu, kad tas mokinys, kuris situacijoje pasielgė neteisingai, pamatęs save, supranta, kad tai jis / ji. O visiems kitiems tai yra tiesiog juokinga situacija. Ne kartą po tokio spektakliuko prie manęs yra priėjęs mokinys, sakydamas: Gabriele, toje situacijoje, juk buvau aš, tiesa? 

#2. Autoironija

Labai svarbu, kad mokytojas pats mokėtų iš savęs pasijuokti. Pastebiu, kad neretai į situacijas mokytojui žiūrint su humoru, taip pat mokosi reaguoti ir vaikai. Atsimenu situaciją, kai buvo kiek įtemptesnis rytas ir pradėjus vesti pamoką vaikai pajuto, jog kažkas ne taip. Staiga pašoko vienas mokinys ir sako: aš siūlau taisyklę, kad visi klasėje dabar privalo nusišypsoti. Ir visi pradėjome juoktis. Paprasta ir subtilu.

#3. Trumpai ir aiškiai

Pastebiu, kad mes, mokytojai, kartais mėgstame daugžodžiauti ir kartoti tą pačią taisyklę, nuolat priminti vaikams, kaip jie dabar turėtų elgtis ar pan. Aš labai mėgstu taisyklių sąrašą klasėje, nes taip, mokiniui pamiršus susitarimą, užtenka maloniai parodyti į taisyklės numerį ir nekyla klausimų, kas situacijoje buvo negerai. Pasakymas būna pagarbus mokinio atžvilgiu, mokiniui labai aišku ir, svarbiausia, tai veikia. Jei tenka vis tik pasakyti komentarą, svarbu, kad jis būtų trumpas ir aiškus.

#4. Riboti pasirinkimai

Itin svarbu leisti vaikams pasirinkti, tačiau svarbu nesuteikti per daug pasirinkimų. Šiandien inidividualaus darbo metu norėsi pabaigti lietuvių kalbos ar matematikos užduotis? Nori sėsti prie Luko ar Ievos? Žinoma, nereikia tikėtis, kad absoliučiai visi mokiniai nuolankiai sutiks pasirinkti vieną iš dviejų variantų, tačiau mokiniui pasirinkus trečią būdą, derėtų priminti, kad pasirinkimų sąraše buvo tik anksčiau minėtieji variantai.

#5. Malonus, bet tvirtas, nes rūpi

Mes tikriausiai visą profesinės karjeros kelią judame iki aukso viduriuko – siekiame tapti maloniais, bet tvirtais mokytojais. Tvirtumas yra svarbu, norint suvaldyti klasę, tačiau vien to neužtenka. Mokiniai neturi bijoti mokytojo. Dažnai mokytojai bijo tarti griežtesnį žodį, nes tai gali pabloginti tarpusavio santykius, bet jei mokinys jaus, kad griežtesnį žodį mokytojas ištarė su meile, jokios grėsmės santykiams nekils. Taigi svarbu tvirtas stuburas ir aiškumas, bet visa tai darome su meile, nes mums, visų pirma, rūpi vaikas, o ne mūsų tikslas.

#6.  Refleksija. Kad kiekvienas jaustųsi svarbus

Vienas svarbiausių dalykų po kiekvieno renginio / svarbesnio įvykio – sudėlioti akcentus, tačiau nemažiau svarbus elementas – kiekvieno mokinio refleksija, pasidalinimas, kaip jis / ji matė situaciją, kaip jaučiasi ir t. t. Nebūtinai tai turi būti pasidalinimas žodžiu, kai visi vaikai klausosi. Tai gali būti refleksija raštu atsakant į kelis klausimus, tai gali būti skirtingų spalvų kortelių pakėlimas. Tačiau nepaisant formos, vienareikšmiškai labai svarbu, kad kiekvienas turėtų galimybę būti pastebėtas, išgirstas ir turėtų galimybę išreikšti / išsakyti savo nuomonę.

#7. Situacijos aptarimas akis į akį

Po tam tikro nutikimo klasėje ar kitoje erdvėje labai svarbu pasikalbėti su įvykio dalyviu atsitraukus nuo likusių vaikų – tiesiog pasivesti mokinį į šalį ir aptarti situaciją. Taip laimi visi, nes mokinys nėra pastatomas į nemalonią poziciją, o visiems klasės draugams netenka klausyti visiškai su jais nesusijusių kalbų ir pamokymų. Netgi kai kalbame apie situaciją, kuri susijusi su dalimi klasės mokinių, vis tiek labai kviečiu kitus mokinius paprašyti palikti erdvės asmeniniam pokalbiui. Neretai klasėje, esant tokiai situacijai, pakviečiu likti tik tuos, kurie su tuo susiję ir kurie dalyvavo situacijoje.

#8. Pozityvi pertrauka. Gal tau padėtų, jeigu nueitum..?

Mes klasėje turime taisyklę, kad jei kažkam bloga diena ar sunku susikaupti, ar jaučia pyktį ir negali koncentruotis darbui, mokinys turi teisę nueiti atsigerti, pasivaikščioti, pasėdėti ar pagulėti netoliese esančioje rekreacinėje zonoje. Jei mokiniui pačiam sunku pastebėti, kad jo darbas nevyksta taip, kaip galėtų vykti, o mes, mokytojai, matome pozityvią pertrauką kaip sprendimą, būtinai pasiūlom mokiniui: gal tau padėtų, jeigu nueitum atsigerti ir paskaityti žurnalą 5 min rekreacinėje zonoje?

#9. Akys viename lygyje 

Ar pastebėjote, kas nutinka, kai kalbame su žmogumi žiūrėdami jam į akis? Išbandykite tai su vaikais. Ypač, kai jie suirzę ar pykstantys. Tiesiog atsitūpkite ar atsisėskite, kad būtumėte su vaiku viename akių lygyje. Tuomet suprasite, apie ką yra šis devintas patarimas.

#10. Ypatingas pasisveikinimas / atsisveikinimas

Klasėje su mokiniais turėjome tradiciją, kad kiekvieną dieną atsisveikindami mokiniai susirikiuoja į vorelę ir kiekvienas su manimi atsisveikina taip, kaip jis / ji nori. Tai gali būti apsikabinimas, pliaukštelėjimas delnais, mini šokis, mįslė. Kaip kiekvienas pasirenka ir kaip jam tą dieną atrodo tinkama. Taip mokinys (-ė) ne tik jaučiasi svarbus, bet ir mokytoja (-s) turi galimybę pasakyti trumpą komentarą apie tą dieną. Galbūt kažkam palinkėti gerų varžybų, o kažkam padėkoti, nes tądien buvo nepaprastai kantrus (-i).