Estijos švietimo ekspertė Triin Noorkoiv: „Pokyčiai prasideda nuo vadovo“

Vis dažniau greta švietimo lyderės Suomijos galime išgirsti ir Estijos vardą. „Švietimas Estijoje yra itin populiari tema. Mes siekiame gerinti švietimo sistemų ir matome gana daug ženklų, kad tai vyksta sėkmingai. Prie to įvairiais būdais prisideda daugybė bendruomenės narių“, – sako buvusi Estijos Švietimo ir mokslinių tyrimų ministerijos patarėja ir vyriausioji ekspertė Triin Noorkoiv. Estijoje ji yra žinoma kaip kelių nacionalinės reikšmės švietimo projektų iniciatorė ir kūrėja. Interviu metu T. Noorkoiv papasakojo apie tai, kaip estams sekasi spręsti mums puikiai pažįstamas problemas.

Kodėl pasirinkote dirbti švietimo srityje?

Tikiu, kad švietimas yra ta sritis, kurioje galiu iš tiesų kažką pakeisti. Švietimo įstaigos žmonėms gali pasiūlyti nuostabių dalykų, tačiau galimas ir priešingas variantas. Aš norėčiau matyti daug daugiau pirmojo varianto atvejų, todėl pasirinkau pati tapti sprendimo dalimi.

Kaip manote, kokios savybės yra reikalingos pedagogui?

Iš savo dabartinės pozicijos sakyčiau, kad noras sukurti kuo geresnę erdvę žmogaus augimui ir troškimas nuolat mokytis. Be viso to kiekvienam pedagogui labai svarbus subtilus pusiausvyros jausmas – žinojimas, kaip pasirūpinti savo poreikiais.

Kaip Estijoje pedagogai paprastai kelia savo kvalifikaciją?

Tam yra keletas būdų: profesionalų tinklas, įvairios programos, mokymų kursai, resursai ir pan. Pedagogai paprastai renkasi įvairias šių galimybių kombinacijas. Tiesa, Estijoje nuo 2015-tų metų neliko privalomų kvalifikacijos kėlimo valandų, pasitikima pačios mokyklos prisiimama atsakomybe tuo pasirūpinti.

Kas Estijos švietimo sistemoje Jus džiugina?

Labai didžiuojuosi mūsų 2014–2020 m. Mokymosi visą gyvenimą strategija, kuri tapo ne dar vienu dokumentu, o realiu susitarimu ir veiksmų planu. Dar vienas mane džiuginantis dalykas – kad išsilavinimas Estijoje yra plačiai prieinamas ir vis rečiau pasirinkimą mokytis nulemia socialinės ar ekonominės sąlygos. Be to, malonu žinoti, kad daugybė jaunų žmonių įsitraukia į veiklas, susijusias su nepakankamu jaunimo iš nepasiturinčių šeimų užimtumu.

Kaip manote, kokia yra pagrindinė Estijos švietimo problema? Kodėl?

Jei reikėtų išsirinkti tik vieną, sakyčiau, kad mokyklų lyderystė. Estijoje mokyklų lyderiams, arba kitaip – vadovams, suteikiama labai daug laisvės. Tai yra esminis vaidmuo, darantis didžiulį poveikį visai sistemai. Vienas iš pagrindinių šiuo metu vadovams kylančių iššūkių – keisti požiūrį į mokymąsi, siekiant, kad mokyklos taptų sąmoningai besimokančiųjų organizacijomis.

Kurios šalies švietimo sistema Estijoje laikoma pavyzdžiu?

Iš kiekvienos šalies galima kažko pasimokti. Šiuo tikslu daugybė mūsų švietimo atstovų keliauja po pasaulį. Tačiau remiantis visuomenės požiūriu, turbūt būtų sąžininga sakyti, kad mums geriausiai žinomas ir labiausiai įkvepiantis yra Suomijos švietimo pavyzdys. Atkreipčiau dėmesį į jų lygybės ir autonomiškumo skatinimą, dėmesį kiekvienam vaikui ir rūpinimąsi juo, mokyklų bendradarbiavimą, konkursus dėl mokytojų rengimo ir pan. Taip pat, estai, kurie turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su Danijos ar Olandijos švietimo sistemomis, išreiškia savo susižavėjimą jomis. Šiose šalyse labai daug dėmesio skiriama užtikrinti, kad moksleiviai būtų laimingi, kūrybiški ir verslūs.

O ką Estijoje esate girdėję apie Lietuvos švietimą?

Manau, kad mūsų švietimo paveldas yra gana panašus, na, pavyzdžiui, tradicinis požiūris į mokymą ir mokymąsi bei supratimas, kad geras pagrindinis ugdymas turi būti nemokamas ir visiems prieinamas.
Pastaraisiais metais apie jūsų švietimo sistemą teko girdėti kelis dalykus: kad Lietuvos švietimui tenka susidurti su finansiniais iššūkiais (nedideli pedagogų atlyginimai) ir kad žemėja tarptautinio PISA tyrimo rezultatai. 

Estijoje esate žinoma kaip kelių nacionalinės reikšmės švietimo projektų iniciatorė. Papasakokite daugiau apie Jūsų inicijuotą projektą „Tagasi Kooli“. Koks yra pagrindinis šio projekto tikslas? Kokie rezultatai?

Pagrindinis šio projekto, kurio pavadinimą būtų galima versti „Atgal į mokyklą“, tikslas – stiprinti ryšius tarp mokyklos ir likusios visuomenės dalies bei susieti mokymąsi su realiu gyvenimu. Kaip viskas vyksta? Klasėje yra mokytojas ir mokytojas svečias (arba praktikas), t. y. žmonės iš skirtingų gyvenimo sričių, kurie bendradarbiauja tarpusavyje, kad supažindintų moksleivius su tema ir perduotų jiems mokytojo svečio praktines žinias.
Šiandien projektas jungia beveik 5000 žmonių – mokytojų ir praktikų – kurie naudodamiesi projekto „Atgal į mokyklą“ sistema, randa vieni kitus ir pradeda bendradarbiauti. Svečių / praktikų įsitraukimas į ugdymo procesą Estijos mokyklose tapo įprastu dalyku. Pastebėjome, kad šis modelis padeda gerinti mokinių sąmoningumą ir pagarbą mokytojo profesijai. 
Be to, per projekto gyvavimo laikotarpį atsirado keletas inovacijų. Viena naujausių – 2017/18 m. m. atsiradusios el. pamokos, kai mokytojas svečias tiesiogiai transliuoja savo pamoką tūkstančiams moksleivių. Vienu metu tokią pamoką stebi beveik 500-tų mokyklų moksleiviai.

Kitas Jūsų inicijuotas projektas „Noored Kooli“ primena Lietuvoje populiarų projektą „Renkuosi mokyti“. Kodėl šis projektas buvo reikalingas Estijai?

Projektas „Noored Kooli“ buvo pradėtas kaip mokymo ir lyderystės programa, skirta į švietimo įstaigas pritraukti kompetentingų ir iniciatyvių jaunų žmonių, turinčių skirtingos studijų ir darbo patirties. Tai leido sukurti aukšto lygio įdarbinimo ir atrankos sistemą, konkurenciją tarp žmonių, siekiančių karjeros švietimo srityje, bei inovatyvų pedagogų rengimo modelį. Daugiau nei 80 proc. programos alumnų yra aktyvūs švietimo sistemos dalyviai. Tarp jų yra mokyklų vadovų, NVO lyderių, valstybės tarnautojų. Mūsų projektas parodė, kad tai yra veiksminga sistema, siekiant paskatinti talentingus žmones rinktis darbą švietimo srityje. Nors nuo projekto pradžios praėjo daugiau nei 10 metų, norinčių jame dalyvauti skaičius kasmet vis didėja. Na, pavyzdžiui, šiemet sulaukėme daugiau nei dešimties kandidatų į vieną vietą.

Koks procentas jaunų žmonių Estijoje dirba mokytojais?

2017–2018 mokslo metais Estijos mokyklose dirbo 9.2 proc. mokytojų iki 30 m. O remiantis kiek anksčiau – 2016 m. – daryta apklausa, vos 2 proc. 16–19 m. amžiaus moksleivių sakė, kad jie tikrai norėtų rinktis mokytojo profesiją. Man ypač rūpi pastarieji.
Kadangi mokytojo profesiją renkasi mažas skaičius jaunų žmonių, siekiama mokytojo profesiją padaryti lengviau prieinamą tiems, kurie išmėgino save kitose srityse ir norėtų karjeros pokyčių. Taigi mes nesikoncentruojame vien į jaunų mokytojų pritraukimą. Norime rasti būdų pritraukti į švietimo įstaigas įvairių amžiaus grupių žmonių.

Daug dėmesio skiriate mokytojų mentorystės klausimui. Ar ši programa veikia Estijoje?

Pastaruosius dvejus metus mane labai domina klausimas, kaip naujiems mokytojams sekasi spręsti karjeros pradžioje kylančius iššūkius. Statistika rodo, kad dauguma naujų mokytojų karjerą baigia gana greitai. Jei skaičiuotume, kad pirmus mokslo metus pradeda 100 proc., tai antrus – 73 proc., trečius – 61 proc., ketvirtus – 55 proc., o penktus tik 50 proc. Yra įvairių faktorių, kurie galėtų palengvinti naujiems pedagogams karjeros mokykloje pradžią. Taigi, mūsų naujos iniciatyvos „School for New Teachers“ tikslas – nustatyti ir įtvirtinti tokią praktiką.
Viena iš galimybių – aukšto lygio asmeninė parama kiekvienam naujam mokytojui. Dauguma mokyklų dėl įvairių priežasčių neturi galimybės užtikrinti tokios mentorystės programos naujiems mokytojams. Taip yra todėl, kad, pavyzdžiui, mokyklos neturi pakankamai kvalifikuotų ir motyvuotų pedagogų, kurie galėtų tapti naujų mokytojų mentoriais, padėti jiems augti ir teikti psichologinę paramą. Todėl šiuo metu mes kuriame naują modelį, kurio tikslas – sukurti naujiems mokytojams galinčių pagelbėti profesionalių mentorių bendruomenę. Rengiant mentorius siekiama jiems suteikti stiprius ugdymo ir mokymo pagrindus, taip pat suteikiama suaugusiųjų ugdymo bei konsultavimo žinių. Mentoriai į mokyklas atvyktų dirbti pagal sutartis.

Kaip švietimo įstaigų vadovai galėtų padėti įsitvirtinti jauniems mokytojams?

Aš siūlyčiau praplėsti terminą „jaunas mokytojas“ ir vietoj jo vartoti „naujas mokytojas“. Iš pradžių vadovas turėtų peržiūrėti sąlygas, dėl kurių jie su nauju mokytoju derasi. Tai galėtų apimti pareigų aprašymą, apytikslį kiekvienai užduočiai skirtą laiką, siekiant jau pačioje pradžioje išvengti naujo pedagogo perdegimo. 
Dar vienas svarbus klausimas – klasės, skiriamos naujam mokytojui. Estijoje mokytojas dažnai gauna mokyti skirtingas klases, išskyrus pirmaisiais metais, kai rekomenduojama naujam mokytojui skirti paralelines klases, einamaisiais mokslo metais nelaikančias egzaminų. 
Kita rekomendacija – pirmus metus dirbančiam mokytojui neskirti tų klasių, kurias mokant reikėtų daugiau patirties ar  profesionalumo arba, kurių kiti mokytojai nenori mokyti.
Taip pat labai svarbu įsitikinti, kad naujas mokytojas iš anksto gavo visą jam reikalingą informaciją apie klases su kuriomis dirbs. Estijoje kai kurios mokyklos naujus mokytojus įdarbina dar sausį ar vasarį, kad jie turėtų pakankamai laiko tinkamai pasiruošti ir pažinti klases, su kuriomis dirbs ateinančiais mokslo metais. Kai naujas mokytojas visą šią informaciją gauna tik rugpjūčio pabaigoje, tai sukuria papildomą darbo krūvį ir sukelia nereikalingo streso.
Estijoje taip pat nerekomenduojame naujo mokytojo, pedagoginį darbą dirbančio pirmus metus, skirti klasės vadovu, nes vadovavimas klasei yra atskiras dalykas, kuris gali atimti pernelyg daug laiko ir energijos. Vietoj to, nauji mokytojai į klasės vadovo veiklą įtraukiami pažingsniui, padedant patyrusių kolegų. 
Be visų šių darbo planavimo dalykų, naujam mokytojui labai svarbus mokyklos vadovo dėmesys. Reikėtų įsitikinti, ar naujasis kolega gavo reikalingą informaciją, pavyzdžiui, kur galima gauti kreidos ar kitų reikalingų reikmenų, kokios yra ugdymo įstaigos tradicijos, į ką kreiptis turint skirtingo pobūdžio klausimų. Susitikimai su nauju mokytoju, tarkim, po pirmojo darbo mėnesio, po pusmečio ar metų yra būtini. Taip pat svarbu paskirti motyvuotą ir kompetentingą mentorių, kuris galėtų dirbti su nauju mokytoju kas savaitę. Yra atlikta daugybė tyrimų, rodančių, kad pirmaisiais metais susiformavusius įpročius vėliau keisti daug sunkiau ir brangiau, todėl investuoti į tinkamą naujo mokytojo įvedimą verta.

Kaip patyrę pedagogai galėtų perduoti patirtį jauniesiems kolegoms?

Tikiu, kad viskas prasideda nuo rūpesčio, empatijos ir pasiruošimu priimti naują kolegą tokį, koks jis yra. Labai svarbu naujam mokytojui leisti būti pradedančiuoju, nesukeliant jam baimės ar neteisiant, kad jis kažko nežino, tačiau tikint, kad jis mokysis ir tobulės.
Remiantis kitomis strategijomis, patyrę mokytojai galėtų rengti atviras pamokas ir supažindinti naujus mokytojus su pasiruošimo procesu, dalintis aktualia mokymo medžiaga ir stebėti bei pastiprinti naujo mokytojo pažangą. Itin svarbu išskirtinio dėmesio naujam mokytojui skirti pačioje darbo pradžioje, kai šis planuoja pirmąsias savo pamokas, susipažįsta su moksleiviais, nustato elgesio taisykles ir pan. Tai iš tiesų labai svarbi tema, reikalaujanti patyrusio mokytojo meistriškumo. 

Rugpjūčio 23 d. Estijos švietimo ekspertė ir nacionalinių švietimo projektų iniciatorė Triin Noorkoiv savo patirtimi dalysis Bistrampolio dvare (Panevėžio raj.) vyksiančioje švietimo sektoriaus vadovų konferencijoje „Kita patirtis 2018“. Registracija į konferenciją https://bit.ly/2tARU5Z