Kaip padėti mokiniams susikaupti pamokai?

Mieli kolegos, pedagogai, įsivaizduokite, kad dideliu greičiu lekiate greitkeliu ir staiga kažkas įjungia rankinį stabdį. Fizikos dėsnis aiškus – automobilis sustoja, o jūs ne...

Šią paralelę pateikiu ne šiaip sau. Panašiai jaučiasi ir vaikas, visą pertrauką lakstęs, žaidęs telefonu, o gal labai aktyviai diskutavęs ir... skambučio „atvestas“ į klasę. Kūnas tarsi stovi prieš jus, o mintys vis dar lekia.

Taip, sutinku, yra ramių mokinių, kuriems skambutis į pamoką nėra „rankinis stabdis“, deja, tokių mokinių maža. Dauguma mokinių, sakau tai remdamasi asmenine patirtimi, labai aktyvūs, todėl manau, kad itin svarbu pamokos pradžioje padėti mokiniui nurimti, susitelkti ir grįžti į savo vidų.

Sekundė tylos

Pamokos pradžia. Nuskambėjus skambučiui mokiniai atbėga į klasę, atsistoja, laukia, nerimsta vietoje, nori geričiau pasisveikinti ir sėstis. Ar taip prasideda  ir jūsų pamokos? Beje, dažniausiai mokiniai galvoja, kad pamokos pradžioje reikia atsistoti todėl, kad pagerbtų mokytoją. Savo mokiniams kartoju, kad pagarbą „matuoju“ kitais matavimo vienetais. Atsistojame, kad nurimtume, o ramybė gimsta tyloje. Tad vienas iš būdų pradėti pamoką – sekundė tylos. Kai mokiniai atsistoja, perspėju, kad gaudysiu sekundę tylos ir tik tada pradėsime pamoką. Kartais tylą gaudau pakėlusi ranką, tarsi gaudyčiau skrendančią nematomą musę. Vieni nurimsta greičiau, kiti ne, bet ta viena sekundė yra momentas, kai kiekvienas grįžta į save.

Kiek reikia sekundžių ar minučių, kad pagaučiau sekundę tylos? Įvairiai. Galima su chronometru matuoti, kiek klasei reikia laiko, kol pagaunu sekundę tylos. Šį metodą man pasiūlė mokiniai, nes visada atsirasdavo, kas žiūrėdavo į kabantį laikrodį ir skaičiuodavo. Pradėjau skaičiuoti ir aš. Kiekvienos klasės rezultatą užrašau lentoje. Mano mokiniai mėgsta konkuruoti ne tik su paralelinėmis klasėmis, bet ir patys su savimi. Siekdami savo asmeninio klasės rekordo, jie jau per pertrauką pradeda ruoštis, t. y. rimti, tad kiekvieną pamoką sekundę tylos pagauname vis greičiau, nors pasitaiko atvejų, kai rezultatai ne taip džiugina arba monotonija nebemotyvuoja.

Kaip gali padėti muzika? 

Paįvairinimui, dažniausiai penktadieniais, mano pamokose skamba muzika. Kol mokiniai renkasi į klasę ir šurmuliuoja, muzika skamba garsiai. Po skambučio, muzika tyla, tyla... Jei garsiau už muziką „skamba“  mokinių balsai, primenu jiems, kad aš negirdžiu muzikos. Kai visi girdime labai tyliai skambančią muziką, prasideda pamoka. Muzikos neišjungiu, ji lieka skambėti ir pamokos metu kaip fonas. Jei klasėje triukšmas įsisiūbuoja, muziką pagarsinu. Taip atkreipiu mokinių dėmesį. Tada muziką vėl tildau, o su ja tyla ir mokiniai. Dažniausiai Youtube surandu meditacinės muzikos, jei nagrinėjame literatūros kūrinį, parenku tai epochai ar nuotaikai būdingą melodiją. Rinkdama foninį muzikinį kūrinį niekuomet nesirenku dainų, nes žodžiai, dainavimas pamokos metu blaško.

Kartais ir patys mokiniai pasiūlo, ką galėtume paklausyti. Beje, jie labiau susikaupia, kai klausome vieno iš klasės draugų pasiūlytos melodijos.

Esu pastebėjusi, kad pamokos pradžioje kai kurie mokiniai klausosi muzikos užsimerkę – juos blaško aplink matomi vaizdai – šalia stovintys draugai ar vaizdas pro langą. Vieną kartą pamokos pradžioje visų mokinių paprašiau užsimerkti ir prisiminti gražiausią vasaros dieną. Smagiausia man, mokytojai, matyti, kaip mokiniai užsimerkę šypsosi. Leidžiu ne sekundę, o net kelias pabūti toje prisiminimų akimirkoje – svarbu palengva atsisveikinti ir paleisti tą prisiminimą, kad jis išblėstų, o ramybė liktų. Po šio pratimo mokiniai labai nori pasidalinti „matytais“ vaizdais, bet taip būna tik pirmais kartais. Vėliau gražiausia vasaros diena kiekvienam būna kaip saldainis, kuriuo nesinori dalintis, norisi mėgautis vienam.

Vizualinės dėmesio sutelkimo priemonės 

Kai gražiausi vasaros prisiminimai išsenka, galima ieškoti svajonių. Pamokos pradžioje įjungiu skaidrę, kurioje mokiniai mato paveikslą, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio „Karalių pasaką“, M. Malinausko „Miestelį“ arba  kitų šiuolaikinių menininkų abstrakčius darbus. Paprašau mokinių įsižiūrėti ir rasti paveiksle vietą, kurioje jie norėtų būti, arba paprašau pamatyti, kas yra už piešinio: už lango, kalnelio ar pan. Žinoma, pradžioje mokiniai pradeda garsiai dalintis įspūdžiais, bet svarbu priminti taisyklę – tai, ką matome, pasiliekame sau, o ramybę saugome.

Šie sugrįžimo į save būdai tikrai nebūtinai pavyksta iš pirmo karto. Pradėjusi dirbti su nauja klase po truputį išbandau kiekvieną metodą. Jei vieną pamoką nepavyko, bandau metodą antrą, trečią kartą... Kiekviena klasė atranda savo mėgstamą pamokos pradžią, bet net ir tais atvejais mokinius visada pradžiugina ir naujienos.

Dirbu katalikiškoje mokykloje, kurioje pirmoji pamoka visada prasideda malda. Ji taip pat mokinius sutelkia, jei prieš tai pagaunu sekundę tylos. Tik tiek reikia, kad mokiniai „įjungtų rankinį stabdį“ ir grįžų į savo vidų.

 

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos
vyresnioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja 
Kristina Stučienė  
SU TEMA SUSIJĘ AKREDITUOTI MOKYMAI