Kodėl mokytojavimas mane daro laimingu žmogumi?

Kodėl mokytojavimas mane daro laimingu žmogumi? 

Būti mokytoja svajojau jau nuo paauglystės, o stebėdama lietuvių kalbos mokytojų pamokas vis galvodavau, ką daryčiau kitaip, kaip užduočiau mokiniams vienokias ar kitokias užduotis. Šių metų rugsėjo pirmoji buvo ypatinga tuo, kad mano svajonė pagaliau išsipildė! 

Dalindamasi savo mintimis kalbėsiu ir apie mokytojo darbo privalumus, ir apie sudėtingus iššūkius, kurie iškyla peržengus mokyklos slenkstį. Skaitydama bei klausydama viešus pasisakymus apie pedagogo profesiją pastebėjau, kad vyrauja dvi kraštutinės pozicijos: vieni kalba apie sunkumus, didžiulius krūvius, per mažus atlyginimus, kiti demonstruoja, kaip viskas smagu, įdomu, „veža“, tačiau mokykloje verda pats tikriausias gyvenimas, todėl mes ten patiriame ir šilto, ir šalto. Buvo dienų, kai iš mokyklos išskrisdavau kaip ant sparnų, jausdama išsipildymą, motyvaciją, buvo momentų, kai norėjosi prasmegti skradžiai žemę. 

Kokie tie išsipildymai? Visada buvau žmogus, kuris jaučiasi patenkintas, kai kažką sukuria, įgyvendina savo idėjas, o mokykla yra būtent ta vieta, kur puikiausios sąlygos kūrybiškumui skleistis. Taip, mokytojo pareiga vesti pamokas pagal patvirtintą programą, tačiau kaip tai daryti, kaip organizuoti pamokas, perteikti temas, yra tik paties mokytojo pasirinkimas. Čia prasideda galimybės kurti! 

Labiausiai rezultatu džiaugiausi, kai kūrybiškumu dalinausi su mokiniais, suteikdama ir jiems galimybę išreikšti savo kūrybines idėjas. Esame su jais kūrę dramos scenas ir skaitę jas vaidmenimis, pagal pasirinktus meilės lyrikos kriterijus kūrėme repo stiliaus dainas ir jas pristatėme, perteikdami publicistikos žinias mokiniai montavo interviu vaizdo įrašus, pasirinkdami temas, vaidmenis. Esame analizavę jų mėgstamus literatūros ir muzikos kūrinius, ruošęsi konferencijoms, konkursams ir t.t. 

Leisdami vaikams kurti ir sudarydami sąlygas jausti tikrą kūrybinę laisvę, juos pažįstame, leidžiame skleistis ir pasitikėti savimi, įvertindami jų darbą, idėjas. Šiuolaikinis paauglys tikrai nepraleis progos ne tik išsakyti savo mintis, bet ir kažką pašiepti, ironizuoti, paprotestuoti. Na ir valio! Kodėl gi ne? Klausydama mokinių kūrybinių darbų ir šypsojausi, nes jų humoro panaudojimas neretai būna labai taiklus, ir žavėjausi, nes po įvairia stilistika slėpėsi originali ir netuščia tematika. Kad ir kaip dažnai būtų kritikuojamos šiuolaikinių jaunuolių moralinės vertybės, įpročiai ir panašiai, toli gražu ne viskas yra tiesa. Jauni žmonės pažįsta pasaulį, ieško artimų ryšių su kitais, gyvena draugystės ir meilės jausmais ir tai tikrai nėra nutolę nuo pamatinių žmogiškųjų vertybių. Gal kiek pakitusios išraiškų formos ir tiek. 

Dirbant su mokiniais dažniausiai galioja dėsnis: kaip šauksi, taip atsilieps. Kai parodai jiems pagarbą, geranoriškumą, supratingumą, didelė tikimybė, kad šie dalykai bus grąžinami atgal tau pačiam. Man taip ir buvo. Situacijų tikrai teko patirti kritinių, netikėtų, tačiau niekada neleidau sau negerbti tų jaunų žmonių. Neteko ir pačiai pajausti iš jų nepagarbos, piktavališkumo. Prasidėjus nuotoliniam mokymui, žiniasklaidoje pasklido įvairūs mokinių patyčių iš mokytojų atvejai. Iš artimo žmogaus ir pati gavau patarimą atsargiai naudotis „Zoom“, kad mokiniai nepadarytų iš manęs kokių nors „memų“. Man pasirodė juokinga, nes aš visiškai pasitikėjau saviškiais. Taip, jie galėjo pasimaivyti prieš bendraklasius, siekdami dėmesio, bet kad piktybiškai iš manęs pasityčiotų... Tikrai tuo netikėjau. Taip ir nenutiko. 

Labiau patyrę mokytojai galėtų ir ironiškai pažiūrėti į tokius mano pamąstymus, nes per daugybę darbo metų ne vienas mokytojas liko užgauta širdimi būtent dėl to, kad į jo geranoriškumą buvo atliepta šaltumu ar nepagarba. Taip tikrai gali nutikti. Juk mes dirbame su dideliu kiekiu įvairiomis sąlygomis besiformuojančių asmenybių. Dažniausiai kitiems gali duoti tik tai, ką pats savyje turi, o mokytojai susiduria su mokiniais, kurie savyje turi baimių, nepilnavertiškumo, skausmo ir kitų neigiamų jausmų. Tai yra gyvenimiška, ne visi vaikai auga apkamšomi ir išbučiuojami prieš miegą. Todėl tenka susidurti ir su jų realybe, kuri gali nebūti švelni bei linksma. 
Mano mokslo metai prasidėjo su labai rimtais ir sudėtingais iššūkiais. Buvo momentų, kai ilgai sėdėjau rankomis parėmusi galvą, nežinodama ką daryti. Susilaukiau pagalbos iš įvairių mokyklos specialistų, tačiau... Ne kažkas kitas, o tu kasdien eini pas tą sudėtingą jauną žmogų, tu jį mokai, vertini ir tau pačiam tenka spręsti nemalonias situacijas. Labai sveika pamatyti tikrąjį žmogiškumą iš įvairių pusių, suprasti, kad tavo darbas visada bus kupinas iššūkių, kurių neįveiksi per porą dienelių, teks vis labiau ugdytis supratingumą. Rašydama apie tai šypsausi, nes klasė, kuri gal pusmetį vertė mano kaip mokytojos gyvenimą aukštyn kojomis, dabar yra daug jaukesnė ir šiltesnė. Tačiau pradžioje mane išbandė ohoho kaip... 

Todėl šiandien labiausiai norisi pasakyti, kad tiek mokinys, tiek mokytojas yra tiesiog žmogus. Mes susiduriame su įvairiais išbandymais ir jausmais, tačiau tame santykyje mokytojas yra suaugusysis, jis gali pažiūrėti plačiau, supratingiau ir pasistengęs pakreipti situaciją teigiama linkme. Galbūt ir ne visada, gal ir ne šimtu procentų, ten kur reikalingas kitų kompetentingų specialistų įsikišimas, mokytojas gali būti ir bejėgis, tačiau inicijuoti pagarbą ir supratingumą visada galime. 

Baigdama atsakysiu į klausimą, kodėl mokytojavimas mane daro laimingu žmogumi. Todėl, kad gyvenu nuolatiniame kūrybos procese, su meile dirbu vieną prasmingiausių darbų, kasdien plečiu savo suvokimo ir supratingumo ribas, taip tobulėdama kaip žmogus, ir gaunu teigiamą grįžtamąjį ryšį. Kaip jau minėjau, buvo sunkių momentų, o mintyse klausdavau, už ką man tokia bausmė... Bet įveikusi šiuos iššūkius, juos labai vertinu ir dabar esu tikra, kad tai buvo ne bausmė, o dovana, kokią gali suteikti tik tikras ir atviras susidūrimas su kitu žmogumi.