Lituanistinės mokyklos – lietuviškumo švyturiai pasaulyje: pedagoginės stažuotės kūrybinėje lituanistinėje mokykloje „Giliukai“ Atėnuose patirtis

Tūkstančiams lietuvių šeimų savo gyvenimus kuriant už Lietuvos ribų, išsaugoti ryšį su gimtąja kalba, kultūra ir tapatybe tampa nelengva užduotis. Tačiau šį iššūkį kasdien priima ir įprasmina šimtai lituanistinių mokyklų visame pasaulyje. Tai ne tik vietos, kuriose vaikai mokosi lietuvių kalbos – tai gyvi bendruomenės centrai, puoselėjantys tautinę savimonę, pilietiškumą ir meilę savo šaknims.

Lituanistinės mokyklos atlieka ypatingą misiją išsaugant lietuvių kalbą tarp užsienyje gyvenančių vaikų. Kalba – tai ne vien garsų junginys žiniai perduoti, tai ir mąstymo būdas, kuriuo perduodamos vertybės, pasaulėžiūra. Emigravę vaikai natūraliai įsilieja į vietos kalbos aplinką, tad lietuvių kalba neretai tampa rečiau vartojama. Būtent todėl šios mokyklos tampa erdve, kur kalbėjimas lietuviškai yra ne pareiga, o džiaugsmas ir pasididžiavimas. Čia mokiniai ne tik lavina kalbos įgūdžius, bet ir per literatūrą, istoriją bei tradicijas atranda, ką reiškia būti lietuviu pasaulyje.

Ne mažiau svarbi lituanistinių mokyklų veiklos dalis – bendrųjų kompetencijų bei emocinio intelekto ugdymas, pilietiškumo puoselėjimas. Pamokose vaikai mokosi ne tik gramatikos ar rašybos, bet ir kritinio mąstymo, kūrybiškumo, pagarbos kitam, meilės savo šaliai ir šeimai. Čia formuojasi jauno žmogaus tapatybė – savivertė, pasididžiavimas savo kilme, noras pažinti Lietuvą ir ją pristatyti pasauliui. Tokia ugdymo aplinka ypač reikšminga, kai lietuviškumas tampa ne savaime suprantamu dalyku, o sąmoningu pasirinkimu – pasirinkimu išlaikyti šaknis.

Ši veikla neįsivaizduojama be nuoširdžių mokytojų, dirbančių iš pašaukimo ir vedamų prasmės pojūčio, savo laisvalaikį skiriančių lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros sklaidai, o taip pat pedagoginėms studijoms ar kvalifikacijai kelti – lituanistinėms mokykloms įgavus formalų ugdymo įstaigos statusą, pedagoginė kvalifikacija tapo būtina. Ugdytojai kuria programas, ieško kūrybiškų būdų įtraukti vaikus, organizuoja šventes, konkursus, bendruomenės renginius. Nors lituanistinės mokyklos jau keleri metai gauna finansavimą iš valstybės biudžeto, be meilės kalbai ir noro, kad vaikai išlaikytų gyvą ryšį su Lietuva, darbas čia būtų neįsivaizduojamas: mokytojų šypsenos, kantrybė ir atsidavimas – tai pagrindas, ant kurio laikosi lituanistinių mokyklų sėkmė.

Tokia dvasia juntama ir kūrybinėje-lituanistinėje mokykloje „Giliukai“ Atėnuose, Graikijoje, kurią teko aplankyti pedagoginės stažuotės metu. „Giliukai“ – tai daugiau nei mokykla. Tai gyva bendruomenė, kurioje vaikai, tėvai ir mokytojai drauge kuria mažą, bet labai tikrą Lietuvą po Viduržemio saule.

Stebint šios mokyklos veiklą, galima justi, kad čia lietuviškumas nėra praeities reliktas – jis gyvas, kūrybingas ir šviesus. Kiekviena daina, eilėraštis, pamoka ar šventė tampa tiltu, jungiančiu Graikiją su Lietuva. Mokytojai čia – tarsi švyturiai, rodantys kelią ne tik vaikams, bet ir visai bendruomenei. O vaikai, išėję iš šių pamokų, neša lietuviškumą savo širdyse – kalba lietuviškai, didžiuojasi savo šaknimis ir tampa gyvais tautos ambasadoriais pasaulyje.

Lituanistinės mokyklos, tokios kaip „Giliukai“, primena, kad lietuviškumas neturi sienų. Kol bus žmonių, kurie kalbės, mokys ir švęs lietuviškai, tol gyvuos ir Lietuva – ne tik žemėlapyje, bet ir kiekvieno lietuvio širdyje.

Stažuotė finansuota projekto „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ Pedagogų profesinės kompetencijos stažuočių programos lėšomis.

Straipsnio autorius – Gediminas Kaminskas.