Rizika ir ribos ugdant ikimokyklinukus

Penkerius metus vadovauju Miško darželiui Smiltynėje. Įspūdingoje, bet laukinėje Kuršių nerijos gamtoje, miške tarp dviejų vandenų: Baltijos jūros ir Kuršių marių dirbdama su vaikais nuo 2 iki 7 metų, dažnai susilaukiu klausimo „ar nebijote, kad kas nors atsitiks?“ Ir visada atsakau „ne“, nes tai, kas iš pradžių taip gąsdina tėvelius ar pradedančius dirbti pedagogus, mes sistemingai valdome, puikiai pažįstame, vis iš naujo aptariame, nuolat atnaujiname veiksmų planą ir taisykles. Žinoma, rizikų yra visur, tačiau kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, dažnai net neįtariame, kad už keturių sienų įkalintų rizikų yra daugiau ir jos dažnai pavojingesnės, kad visas rizikas galime valdyti kurdami vaikams erdvę augti ir tobulėti ir, kad rizika nėra tik pavojus. Ji ikimokyklinukams gali duoti neįkainojamos naudos.

Rizika yra gana plati savoka, todėl norėdami ją aptarti, turime gerai išanalizuoti. Šiame tekste siūlau riziką padalyti į dvi dalis: rizika kaip pavojų, galintį sukelti žalą ilgalaikei sveikatai ir / ar gyvybei, ir riziką, kaip iššūkį.

Dažnai, kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, norime panaikinti riziką ir užtikrinti vaikų saugumą. Taip, saugumas visada turėtų būti pirmoje vietoje, todėl naikinti reikėtų ne riziką, o žalojančius pavojus. Na, o iššūkius pastebėti ir valdyti, atsižvelgiant į jų pavojingumo lygį. Šitaip kursite saugią, bet įvairialypę ir ugdančią erdvę vaikams.

Pavojai

Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai nežino ir nesupranta žalojančių pavojų. Jie paprastai susiję su nuodingomis ar pavojingomis medžiagomis. Pavojai – tai žalą organizmui keliantys reiškiniai. Dažnai jie tėvams bei pedagogams asocijuojasi su fiziniu pavojumi, bet būtina apžvelgti ir į kitas pavojaus rūšis: pavojus emocijoms bei intelektui – bendravimas su psichologinį smurtą vykdančiais žmonėmis ar viso laisvo laiko skyrimas vienam kompiuteriniam žaidimui, nepaisant intelekto vystymosi poreikių.

Pavojai taip pat skiriasi ir pagal amžiaus grupes. Jeigu vienerių metų kūdikiui į laužą savarankiškai dėti malkas tikrai gyvybiškai pavojinga, tai ketverių metų vaikui, kuris geba laikytis taisyklių ir instrukcijų, yra prižiūrimas suaugusiojo, laužo kūrenimas gali būti puiki ugdomoji veikla.

Iššūkiai padeda vaikams augti, o suaugusiems gyventi

Tinkamai valdomi iššūkiai sudaro didelę laimingo gyvenimo dalį tiek vaikystėje, tiek suaugus (galbūt ne be reikalo skandinavijos šalyse, kur dauguma vaikų lanko lauko darželius, žmonės jaučiasi laimingiausi). Jie suteikia jėgų veikti, o veikimo proceso metu sužadina išskirtinius gebėjimus. Įveikus iššūkį mus užlieja laimės hormonų antplūdis.

Rizikingus iššūkius vaikai geba suprasti, įvertinti bei pasirinkti: rizikuoti ar ne. Svarbiausia suaugusiųjų užduotis – nesugadinti šio supratimo ir gebėjimo pasirinkti, o tai, dažnais atvejais, reiškia – atsitraukti ir duoti vaikui laisvę.

Tėvams bei pedagogams turiu kelis paprastus, bet labai veiksmingus patarimus: 

• vaikams ant karstynių bei į medžius leiskite įlipti ir nulipti patiems, be suaugusiojo fizinės pagalbos (bet su priežiūra ir žodiniais patarimais). Taip ugdysite intuityvią aukščio ir pavojaus nuovoką, todėl vaikai gebės išlikti saugūs; 
• neskatinkite rizikuoti tada, kai vaikas tam nepasiruošęs – viskam savas laikas; 
• kurdami ir įrenginėdami vaikų erdves, palikite vietos iššūkiams, užduodami sau klausimą: ar tai tikrai kelia realų pavojų gyvybei arba ilgalaikei vaiko sveikatai.

Verta paminėti ir tai, jog nesant suaugusiųjų apgalvotiems iššūkiams, vaikai netruks susigalvoti jų patys – prieš vėją nepapūsim – o vaikų savarankiškai susigalvotos rizikos iš tiesų gali būti žalą keliantis pavojus, kurio taip norime išvengti.

Fiziologija

Vaikams, kurių ūgis svoris, kūno sudėjimas ir raumenų konstrukcijos tinkami siekti vis naujų fizinių pasiekimų, neišvengiama rizikuojant mokytis tinkamai klysti: kristi taip, kad galva su stalo kampu prasilenktų vos vienu centimetru, nesilaikant pereiti nestabilius paviršius ir taip įgauti tinkamų įgūdžių, o prisilaikyti tik esant reikalui.  Ikimokyklinuką prižiūrinčiam suaugusiajam, svarbu suprasti, kad vaiko kūno svoris yra keliskart mažesnis už suaugusiojo, todėl kritimo ar susitrenkimo smūgis kur kas švelnesnis nei krentant trisdešimtmečiui. Ir tikrai mažiau pavojingas nei krentant šeštą dešimtmetį einančiam suaugėliui. Pati pamenu kaip vaikystėje čiuožinėdavau nuo laiptų tiesiog atsisėdusi... Dabar tikrai nebesiryžčiau to pakartoti.

Be to, kuo daugiau pamatuotų iššūkių sukuriame vaiko aplinkoje, tuo daugiau ir įvairesnių galimybių judėti bei vystytis net smulkiausiems raumenims,  tuo daugiau ir įdomesnių galimybių žaisti, judėti, bendrauti.

Savisauga

Būtent ikimokykliniame amžiuje, jei neatribojame vaikų nuo jų aplinkoje esančių iššūkių, sukuriama erdvė vystytis savisaugos instinktams. Miško darželyje Smiltynėje stebime akivaizdų pavyzdį. Kai su vaikais keliaujame pažįstamais takais, vaikai drąsiai atsitraukia nuo auklėtojų, būna toliau, renkasi takelius, kuriais jie nori eiti, žaidžia žaidimus ir, jausdamiesi saugiai, užsimiršta. Bet vos paėjus tolėliau nuo pažįstamų erdvių, vaikai neprašyti ima būriuotis greta suaugusiųjų, nesitraukia į auklėtojams nematomą zoną, teiraujasi, kurioje pusėje darželio kiemas, kurioje jūra ar marios.

Taip pat svarbu sąmoningai mokyti vaikus savisaugos, įtraukiant juos į rizikos valdymą: leidžiant patiems atsižymėti erdvę prie sūpynių, į kurią nereikėtų eiti, kai kas nors supasi, aptarti apgaulingas ar sausas medžių šakas, ant kurių koją dėti būtų per daug pavojinga, ir panašiai. Įsirengiant lauko erdves, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigose, tiek namų kieme, riziką vertinti ir valdyti reikėtų drauge su vaikais.

Charakteris

Kai ribos ir iššūkiai vaiko gyvenime nėra suspausti iki minimumo, vaikai turi progą būti savarankiški. Savarankiškumas įgalina žmones, suteikia jiems daugiau pasitikėjimo savimi ir motyvacijos veikti. Taip pat, susiduriant su iššūkiais, įsijungia kritinio ir kūrybinio mąstymo mechanizmai, padedantys spręsti problemas. Augindama keturmetį sūnų, buvau nustebusi, kaip pasikeitė mano sūnus vos per dvi dienas, kai išmoko važiuoti dviračiu ir galėjo gatve pats! važiuoti paskui dviratį minančią mamą: pasitikėjimas savimi ir nauji iššūkiai kelyje kaip mat pridėjo papildomo atsakingumo ir atsargumo, suteikė prasmę aptartoms taisyklėms ir progą jas apmąstyti ir kvestionuoti bei tobulinti. Smagiausia buvo pastebėti, kaip niekieno nemokytas sūnus ant dviračio užlipa nuo šaligatvio bortelio, kadangi pradedant važiuoti sunku išsilaikyti ir yra pavojus nukritus nusibalnoti kelius.

Ateities vizija

Ekonomistai ir šiuolaikinių technologijų specialistai vienbalsiai sutaria, jog ateityje pasauliui nebereikės automatinius veiksmus atliekančių darbuotojų, nes juos visiškai pakeis technologijos. Bet vienos savybės negali pakeisti jokios iki šiol sukurtos technologijos – tai kūrybinis ir kritinis mąstymas. Kuo toliau, tuo labiau šie dalykai akcentuojami švietimo sistemoje, ir, mano nuomone, turi tiesioginę sąsają su iššūkių priėmimu bei rizikavimu vaikystėje. Kodėl? Nes nesusiduriant su iššūkiais, nėra jokio motyvo ieškoti sprendimų. Be to, kiekviena karta yra vis pažangesnė (X, Y, Z kartos), taigi neverta manyti, kad mūsų sugalvoti sprendimai net ir paprastiems dalykams yra geresni negu tie, kuriuos sugalvos mūsų vaikai. Būtent dėl šios priežasties dažnai verta vaikams leisti veikti savarankiškai, netgi jeigu liežuvį kutena teisingas atsakymas ar sprendimo būdas.

Emocijos

Susiduriant su rizikomis, neišvengiamos yra ir emocijos, kurių spektras pasidaro platesnis nei gyvenant ramiame pasaulyje, kai apie viską pagalvoja tėvai / globėjai ir pedagogai: džiaugsmas įveikus iššūkį džiaugsmingesnis, o nusivylimas, susidūrus su nesėkme, gilesnis. Čia atsiranda daug puikių progų tėvams bei pedagogams mokyti vaikus įvardyti emocijas, jas suprasti, kontroliuoti ir ugdyti stiprią asmenybę, gebančią susitvarkyti su neišvengiamomis gyvenimo realijomis.

Dažnai girdžiu pasvarstymų apie lietuvių liaudies pasakas, kurios baigiasi baisiai. Ar jos nežaloja vaikų savo siaubingais kūrybiniais posūkiais, ar nepalieka bereikalingų baimių, agresijos apraiškų? Pasakų ekspertai nurodo, kad anaiptol. Vaikai turi susidurti ir su negatyviomis emocijomis, susipažinti su blogai besibaigiančiomis istorijomis, tam, kad teisingai suvoktų pasaulį, jame esančias rizikas bei pavojus, jausmų spektrą. Pasakos, istorijos ir pasakojimai šiuo atveju yra puiki priemonė (video medžiaga daro visai kitokią įtaką, nes neįjungia vaizduotės), kadangi nepateikia vaiko vaizduotei baigtinio rezultato ir palieka daug laisvės „Sigutės pamotės dantims, sniege blizgantiems“ suprasti.

Bendravimas

Kodėl praleidę 3 valandas kopdami į kalną su 10 nepažįstamų žmonių, su kažkuo susidraugausime, o su kažkuo nuspręsime palaikyti šaltesnius santykius? Turbūt taip leisdami laiką sužinosime bendrakeleivių vardus ir tikriausiai daugumai būsime spustelėję ranką, gal ir apkabinę, o tuo tarpu, sėdėdami restorane su 10 nepažįstamųjų, kur erdvė, regis, yra gerokai mažesnė ir labiau pritaikyta intymiems pokalbiams, vargu ar be raginimo iš šalies sužinosime bent šių žmonių vardus. Esant rizikingoms situacijoms ryšius su žmonėmis užmezgame ne tik greičiau, bet šie ryšiai tampa daug artimesni, gilesni ir stipresni. Tą patį galime pritaikyti ir vaikams: drauge sukūrę kosminį laivą ir bandę su juo nusileisti nuo metro aukščio akmens, trys berniukai tikrai sukurs stipresnį ryšį nei sėdėdami ir piešdami kosminius laivus.

Kaip valdyti riziką

Pirma, rizikos valdymui ikimokyklinio ugdymo įstaigose gali būti naudojama „Rizikos – naudos įvertinimo forma“ (angl. Risk benefit assesment sheet). Šioje formoje nurodomas rizikos pavadinimas, su rizika susiję pavojai, atsargumo priemonės kiekvienam iš pavojų valdyti, pavojingumo lygis. Kol nėra apibrėžtos ir realybėje veikiančios atsargumo priemonės, rizikos veiklos vykdyti negalima. Pavyzdžiui, jei kūrename laužą, miško paklotės užsidegimo pavojui šalinti turime turėti smėlio kibirą ne toliau kaip 2 metrai nuo laužavietės. Negalime kūrenti laužo tol, kol kibiras nėra padėtas į atitinkamą vietą. Pavojingumo lygis nustatomas pagal tai, ar gresia ir koks pavojus gresia vaiko ilgalaikei sveikatai ir gyvybei, o pagal tai pasirenkamos tinkamos atsargumo priemonės. Pavyzdžiui, jeigu su vaikais plaukiame valtimi ežere, rizikos lygis aukštas, nes yra pavojus nuskęsti, todėl imamasi aukščiausių atsargumo priemonių – sertifikuotų ir tinkančių pagal vaikų ūgį gelbėjimo liemenių, bet jeigu valtis stovi baloje ir plaukimas tik imituojamas, o rizika yra tik sušlapti drabužius, gelbėjimosi liemenių nenaudojame, o vaikams žaidžiant imitacinius žaidimus, skatiname panaudoti ir imitacines liemenes. Taip pat šioje formoje nurodoma, kas iš darbuotojų parengė formą bei prižiūri rizikingą veiklą, kai ja užsiima vaikai, apibūdinama, kiek vaikų, kokio amžiaus ir kokiomis sąlygomis gali vykdyti veiklą.

Antra, rengiant „Rizikos – naudos įvertinimo formas“ ar tiesiog šalinant pavojus ir paliekant iššūkius, į šią veiklą turi būti aktyviai įtraukiami ir patys vaikai. Drauge statant barjerus ar tvoreles, šalinant aštrius ar smailius daiktus iš teritorijos, apžvelgiant medžių šakas, kuriomis galima lipti, vaikai ne tik geriau suvoks taisyklių prasmę ir patars pedagogams, kur yra pavojai (iš jų perspektyvos dažnai pavojai yra visai kitur nei mato suaugusieji), bet ir mokys naujokus ir tuos, kurie nesuprato, bei aktyviai prižiūrės, kad taisyklių būtų laikomasi.

Trečia, pavojus šalinti turi kompetencijos turintys žmonės. Pavyzdžiui, prasidėjus grybų sezonui, miške vaikai dažnai nori rinkti ir apžiūrėti šiuos gražuolius. Jeigu nepažįstate grybų, nedrauskite vaikams jais domėtis – tai puiki proga pasikvietus į pagalbą specialistą, susipažinti su grybų pasauliu. Ar žinojote, kad net kartusis baravykas nėra nuodingas, o tiesiog kartus, todėl jį drąsiai galima siūlyti liežuvio galiuku paliesti vaikams ir suprasti ką reiškia tas žodis „kartu“.

Dažnai tradiciniuose darželiuose stokojama iššūkių dėl nesusitarimo tarp darželių administracijos, auklėtojų ir tėvelių. Siūlome į rizikos valdymą aktyviai įtraukti tėvelius: leiskite tėčiams ateiti ir sukalti lentynas drauge su vaikais besimokant apie įrankius, pakvieskite pravesti sportinių žaidimų užsiėmimus, mamas su vaikais kvieskite apželdinti darželio gėlynus pavasarį, paraginkite tėvus suorganizuoti tyrinėjimo ekspedicijas vaikams mažesnėmis grupelėmis. Vykdydami bendras veiklas drauge, suprasite ką ir kaip galite padaryti, kad sukurtumėte įdomias ir daugiau erdvės vaikams sukuriančias veiklas. Taip pat pasidomėkite, kokie tėvelių hobiai: gal savo gretose turite orientacininkų, gebančių padėti susigaudyti pagal žemėlapius, žolininkų, atpažįstančių visas nuodingas ir sveikatinančias žoleles, užkietėjusių baidarių mėgėjų, kurie mielai pakonsultuotų, kaip saugiai elgtis įvairiuose laiveliuose ir galėtų paplukdyti, ugniagesių, policininkų, gydytojų, kurie su rizikomis susiduria kasdien ir gali išsamiai ir praktiškai papasakoti apie tikrus pavojus.

Pildydami „Rizikos – naudos vertinimo formas“ tradiciniuose darželiuose, nepamirškite apžvelgti jau sumažintas iki minimumo rizikas: gali būti, jog tam, kad turėtumėte daugiau iššūkių, teks juos susikurti: gal pasidaryti nelygumų ant grindų, kad vaikai turėtų sąmoningai kelti kojas tam tikrose vietose, gal įvesti naujų užsiėmimų, kur būtų naudojami ne vaikiški plastikiniai įrankiai, o realūs įrankiai, su kuriais galima sukurti realius daiktus, gal įgyvendinti kasdieninį išėjimą į lauką nepaisant oro sąlygų, bet sukuriant sistemą, kad vaikai būtų aprūpinti tinkama apranga.

 

 

Miško darželio įkūrėja ir vadovė
Dovilė Urbanavičienė