Socialinio emocinio intelekto ugdymas etnokultūros kontekste

Vietoj įžangos

                 Šiuo straipsniu trumpai apžvelgiu ilgalaikę programą „Socialinio emocinio intelekto ugdymas etnokultūros kontekste“ tam, kad nauju žvilgsniu pažvelgtute į itin gerai pažįstamus dalykus, apie kuriuos plačiau ir detaliau išdėstyta pačioje programoje. Ji Pedagogas.lt pasirodė 2021 m. rudenį iš mano noro glaustai pasidalinti etnokultūros reikšmingumo šiandieniniame gyvenime bei socialiniame emociniame ugdyme (SEU) subjektyvia samprata. Nesu etnokultūros specialistė. Viskas susidėliojo per ilgus metus bendraujant su mane supusiais/supančiais įvairiausiais žmonėmis, stebint aplinką, savo džiaugsmui ir atgaivai susirinktais paveldo pavyzdžiais, profesinio tobulėjimo, kūrybinės veiklos sėkmių ir paklaidų kelio, vedusio link gerosios patirties ir visa tai atliepusio žmogaus. 

Situacija

Nutiko taip, kad mes, suaugę  žmonės, patys apie savo prigimtinę etnokultūrą mažai ką žinome arba tą patirtį, kurią dar mename iš numelioruotų ar išlikusių savos giminės vienkiemių ar kitų žemės plotelių kaip natūralios etnokultūros atgarsius, tiesiog nuvertiname. O be reikalo. Patinka mums ar ne, tačiau mūsų pačioje giliausioje pasąmonėje yra užfiksuotas gimtojo krašto gamtos bei istorinių įvykių įtakotas protėvių išlikimo ir laimės siekio pokyčių kelias. Todėl etnokultūra bet kokia forma turi didžiulį atraminį, relaksacijos, kūrybiškumo ir ugdomąjį potencialą, reikšmingą SEU ir šiandien. Tai sveikatos, dvasinės pusiausvyros sutariant su savimi ir kitais, kūrybiškumo pamatas žmogui, šiandien kuriančiam inovacijas. Neatsitiktinai išmanusis pasaulis lyg atsvaros sparčiai technologijų pažangai iš naujo ieško dalykų, kuriuos mes dar galime ištraukti iš savo atminties ar pateikti kaip realios kasdienybės dalį. 

Rateliai, žaidimai, šokiai

                 „Jurgeli, meistreli“ ratelį žinome visi nuo mažų dienų, galbūt dėlto jį vertiname kaip seniai išaugtus marškinėlius. O jei pažvelgtume iš naujo ir atidžiau? Ir skirtume ne tik patiems mažiausiems? 

                 Kada jūs paskutinį kartą sukote šį ratelį arba stovėjote jo viduryje? Labai siūlau pakartoti. Prisimintute, kaip norėjote patekti į jo vidurį, su jauduliu laukėte, ar jus išrinks, o išrinkus - savo jauseną, kai stebima(s) gausybės akių turėjote sugalvoti naują ritmišką judesį, kurį norėjosi atlikti kuo tiksliau (apie dainavimą – vėliau), nes puikiai žinojote, kad esate (tarkim – neformaliai) vertinama(s) visų ratelio dalyvių, o tai skatino (arba motyvavo)  pasitempti.

                 Veiklų „Jurgelyje meistrelyje“ - visa eilė. Jų įgyvendinimas, kaip daugumoje etnokultūros veiklų, skirtas protui, kūnui ir jausmams. O tai yra šiandieninio ugdymo siekiamybė. Kiekvienas gali sugalvoti judesį pagal savo individualias galias. Jei pasigilintume pagal                  H. Gardnerio (1987 m.) sudėtinio intelekto teoriją, tai rastume, kad rateliuose ugdomi visi mąstymo gebėjimai:

ü  kalbiniai – tekstas svarbus kalbos struktūros formavimui, nes gimtosios kalbos vartojimas šią komunikavimo priemonę įtakoja palankiausiai; SEU aspektu – pagarbiai išreiškiamas santykis su aplinka ;

ü  erdviniai – itin svarbūs įnikusiesiems į išmaniąsias technologijas; SEU – jei vaikai išlaiko ratelį, atstumus tarp draugų, neužkliudo jų kartodami Jurgelio judesius, gali save įsivertinti pasidžiaugdami , kad sekasi, ar/ir labiau pasistengti, jei kas nors sekasi sunkiau.

ü  matematiniai – juk „Jurgelis“ rato viduryje turi per ribotą laiką, kol sudainuojamas posmas, numatyti savo judesių seką; SEU atžvilgiu – tam, kad būtum priimtinas – seką sukurti būtinai kitaip, nei ankstesni, sukurtu variantu kartais norisi nustebinti; 

ü  muzikinis – suvokti ritmą ir melodiją, teisingai dainuoti; SEU aspektu – turi prisitaikyti, derėti tam, kad išgyventum sėkmę, būtum ratelyje draugų laukiamas ir renkamas;

ü  kūniškasis – kūno judėjimas pagal ritmą ir rodomą pavyzdį; SEU – nesinori atsilikti ir nesmagiai jaustis prastesniu, o jei spėji ar atlieki tiksliai ir dailiai – gali išgyventi pasididžiavimo savimi jausmą, sulaukti palankaus įvertinimo;

ü  tarpasmeninis – turi prisitaikyti prie bendro ritmo, melodijos ir pavyzdžio, spėti tikėtis būti išrinkta(u).

ü  asmeniškasis – sugalvoti priimtiną sau judesių seką ratelio viduryje, išrinkti patinkantį vaiką į ratelio vidurį. 

Panašu, kad šiuolaikinio ugdymo iššūkiai turi gilios senovės šaknis.

                 Šio ratelio pavyzdys rodo, kaip tokioje veikloje vaikų ir paauglių  įvairių gebėjimų ugdymas(is) persipina su socialiniu emociniu ugdymu. Stovėjimas ratelio viduryje pratina vaikus atlaikyti auditorijos dėmesį, o tai daugeliui nėra paprastas dalykas - ar ramiai jūsų mokiniai stoja prieš klasę? Tiek ratelio viduryje, tiek prieš klasę tenka ne tik stovėti veikiamam(ai) emocinių išgyvenimų, bet dar atsiminti, mąstyti ir pristatyti šios veiklos produktus aplinkiniams bei suvaldyti kūną, kuris iš vidinės įtampos nori trypčioti, gniaužyti skvernus ar gūžtis. Ratelis ateina į pagalbą kūnui, nes jame ritmas, brėžinys suteikia kryptį judėjimui, o dainavimas – puiki priemonė išleisti emocinę įtampą. Tikėtina, kad smagi patirtis rateliuose dalyvius paruošia ateityje lengviau atlaikyti auditorijos baimę. Šiais informacinių komunikavimo priemonių naudojimo laikais, manyčiau, tokia žaisminga patirtis vaikams ypač reikalinga.

                 Jei jums nedrąsu į vyresnėlių ar vyriausių mokinių ugdymo procesą įtraukti liaudiškus ratelius ar šokius, verta prisiminti, kad gilioje praeityje rateliai turėjo apeiginę prasmę, o netolimoje – buvo jaunimo vakaronių pasilinksminimo priemonė. Kūrybiškai ir žaismingai pritaikius, savo ugdomąjį poveikį įvairūs rateliai gali atlikti ir šiandien. Jei grįžtant prie „Jurgelio meistrelio“, niekas nedraudžia mokiniams sugalvoti šiuolaikinių šokių judesių, o mokytojams - integruoti su sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai ar ugdymo karjerai programomis. Paieškojus, galima rasti ratelių, kurių tekstai ar brėžiniai skirti būtent jaunuoliams, padedantys gražiai parodyti dėmesį patinkantiems klasės draugui ar draugei bei dėmesio sulaukti.

                 Mano supratimu, rateliai, žaidimai ir liaudiški šokiai būtų puiki praktinė SEU dalis dar ir dėl to, kad jų rėmuose konkrečiu laiku vyksta ugdytinių individualiai tikra savirealizacijos ir bendravimo veikla, kur išsiaiškintas taisykles tenka taikyti remiantis asmeninėmis savybėmis: pažabojant siekį dominuoti, suvaldant „noriu – nenoriu“, įveikiant nedrąsą, kai lygiavertiškas galimybes turi visi, gebėti sulaukti, kol draugai išrinks, pateisinti pasitikėjimą, nesusijuokti, mokytis susitelkti, nes kitaip neištrūksi iš uždaro rato ar  nesuderinsi judesių poroje ar rate, parodyti dominančiam(iai) iš klasės dėmesį ar jo sulaukti,...  Ypač dėkinga tai, kad tokiose veiklose dalis ugdomojo poveikio perkeliama nuo ugdytojo ant ugdytinių pečių: nebereikia mokytojui daugžodžiauti, nes, pvz.: patys mokiniai ima drausminti išsiblaškiusį draugą, jei  „šaudyklė“ suardė  darnią rikiuotę per „Audėjėlę“. Motyvuoja draugų pripažinimas ar jo nebuvimas suklydus ar netinkamai pasielgus. 

                  Iš pirmo žvilgsnio ratelių ar šokių žingsneliai ar brėžiniai atrodo paprasti. Prie kai kurių visgi tenka padirbėti. O valso ar polkos (tiek čekiškos, tiek kratytinės) žingsniai poroje yra kieti riešutėliai. Galima nuo mažumės ar iš pradžių per refrenus supaprastintai suktis už parankių ar poroje pastraksėti nuo kojos ant kojos, vėliau (ar net iškart) pamokyti reikiamos polkos žingsnių. Tik reikėtų labiau orientuotis į bendravimo su kitais darnos ar pasiektos pažangos džiaugsmo išgyvenimą, o šokio žingsnių atlikimo tobulumo, jei netrukdo šokti ar nesiruošiama pasirodymui, iš pradžių per daug nesureikšminti. Kai harmoningas su muzika ir šokėjų būriu ar pora judėjimas pradės mokiniams teikti džiaugsmą, atsiras noras tobulinti ir žingsnelių atlikimą. Liaudiškas šokis bendraujant nereikalauja perdėto nugaros tiesumo ar pėdų tempimo kaip sceninis. Tačiau sugriuvęs jis irgi džiaugsmo daug neteiks. Užtenka pažadinti mokinių vidinį orumą ar siekį rodyti pagarbą porai, kad dalyvis natūraliai išsitiestų. 

                 Man teko matyti, kaip kritiškai nusiteikusiems trečiokams, lengvai kremtantiems robotikos užduotis, patiko pradinukų ratelių ir šokių valandėlė mokslo metų pabaigoje. Septintos – aštuntos klasės mokiniai tarptautinio projekto renginyje ryžosi pademonstruoti liaudies ratelį. Jį besimokydami įsižaidė ir tryško puikiomis emocijomis. 

Žaidimai

            Be ratelių ir šokių yra įvairiausių judrių žaidimų su tekstu ar be jo. Kiekvienas jų ugdo ne po vieną įgūdį, taip reikalingus formuoti šiandieninio žmogaus kompetencijas. Pavyzdžiui. Anksčiau liaudiškuose žaidimuose aš pati ilgus dialogus praleisdavau, nes jie man atrodydavo nereikšmingi. Dabar imu suprasti dialogų žaidimuose svarbą ugdant socialinius emocinius įgūdžius. Jie „įkala“ įprotį pasisveikinti, moko tinkamai klausti, sklandžiai atsakyti, dėmesingumo pašnekovui ir kantrybės laukiant smagiosios judriosios dalies. Jei turite mokinių, kurie jums nuolat plekšnoja per petį tam, kad tučtuojau su jais bendrautute, išbandykite „Vilkas ir žąsys“ žaidimą nepraleidžiant dialogo, o jūsų mokiniai jums padės nekantruoliams laikytis taisyklių. Net jei konkrečiai SEU temai jokio žaidimo negalite pritaikyti, vis tiek verta žaisti mokant turiningai ir aktyviai ilsėtis.  

            Literatūros apie liaudies žaidimus, ratelius ir šokius yra, ir, tikriausiai, gerbiami ugdytojai daugiau ar mažiau priimtiniausia naudojasi. Norėčiau padrąsinti mokytojus savo vaikystės žaidimų patirtį taikyti kaip SEU priemonę. Jei mums ji atrodo paprasta, tai ugdytiniams dažnai yra egzotika. Aš pati augau daugiabučiame name dar tada, kai kiemas ūžė nuo iš įvairių Lietuvos pakraščių suvažiavusių šeimų vaikų. Ir vieni kitus išmokėme žaidimų, eilę kurių vaikai žaidžia dar ir šiandien. 2019 m. Vilniaus etninės kultūros centro išleistoje „Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos“ knygoje radau, kad dalis mums patikusių žaidimų, nors ir papildyti elementais, į mūsų vaikystės kiemą atkeliavo dar iš tarpukario. Mums, jau paaugliams, labai patiko minėtos knygos 118 žaidimas „Poros atrinkimas“, tik mes vietoj fantų pagal susitarimą pliaukšteldavome per atsuktą delną. Labai gali būti, kad jūsų pasiūlytus pagal nagrinėjamą SEU temą ratelius ar žaidimus ugdytiniai taip pat papildys naujomis sąlygomis ir elementais. Argi tai blogai?

Dainavimas

Ar jūs dainuojate liaudies dainas? Sau, draugijoje ar pasirodymuose? Dainavimą suprantu kaip  puikią atsipalaidavimo, įtampos mažinimo, asmeninių  ir bendruomeniškų emocijų, bendruomeniškumo išraišką, kaip įrankį tausoti sveikatą ir jausmus, subtilų mokymą pastebėti, branginti ir meiliai įvardyti supančią aplinką, atspindėti istorinius, šeiminius, kalendorinius įvykius, ištverti sunkumus. Vis labiau dainavimą imu vertinti kaip unikalią gamtos dovaną žmogui. Ar tai dera su SEU siekiamybėmis? Yra mokinių, kurie vangiai dainuoja. Įtraukti į dainavimą menkos motyvacijos mokinius man sėkmingiausiai pavyksta mokant ratelių. Dažnai sukant ratus visi išmoksta tekstuką, dainavimo paskirtis tampa aiški, nes dažniausiai balsas yra pagrindinis instrumentas, tad dainuoti būna verta. Liaudies dainų ir ratelių temų gausa leidžia  nors retkarčiais muzikos ar dalyko pamokų turinį papildyti dainavimo džiaugsmu pagal kiekvieno ugdytojo pajėgas – gyvu garsu ar pasitelkiant įrašus. Skamba gal kiek utopiškai. Bet dainavimas tik dėl dainavimo mokinių nemotyvuoja. Dainuodami mokiniai išmoktų pailsėti ar nusiraminti, surasti bendraminčių ir bendrauti, o mokytojai – galimybę integruoti mokomuosius dalykus arba STEAM veiklas apjungti meniniu dėmeniu.

 Iš patirties žinau, kad daugelis suaugusių žmonių varžosi dainuoti. Aš pati tikrai nesu tobula dainininkė, bet drąsiausiai prieš kitus dainuoju būtent liaudies dainas. Padrąsino mane vienas mūsų krašte gyvenęs iškilus folkloro puoselėtojas, už nuopelnus Lietuvos folklorui gavęs aukščiausio lygio apdovanojimų, kadaise paaiškinęs, kad liaudies dainose yra trys komponentai: melodija, tekstas ir atlikėjas su individualiomis asmeninėmis ir raiškos galiomis. Todėl variacijos, ir nebūtinai tobulos, yra natūralu. Organizatoriai respublikinių konkursų, kuriuose atliekamos konkrečių liaudies dainininkų pateiktos ir užrašytos dainos, yra atsakingi už tai, kad jos būtų perdainuojamos kuo tiksliau. Tokiu būdu dainuojant patampama atlikėju, artistu,  o ne savo esybės reiškėju.   Scenai ir tam tikroms progoms tai labai tinka ir net užburia klausytoją. Tačiau kasdienybės realybė tokia, kad mes patys, kartu ir jaunimas, nebedainuojame. Ir ugdytiniai nemoka dainavimu padėti sau turtinti  laisvalaikį ar susitvarkyti su emocijomis. Kas nenaudojama, tas nyksta. Tad dainavimo meistriškumo siekis SE ugdyme neturėtų užgožti asmenybės ar bendruomeniškumo tikslų. Tobulybė ateina per praktiką, kurios geriausia priastis – poreikis dainuoti.

Muzikavimas

Tai įrankis atgaivinti, pailsinti vidinį žmogaus pasaulį, bendrauti ir užtvirtinti tarpasmeninius, bendruomeninius ryšius. Tokių nuostatų vedini su mokiniais per muzikos pamokas grojame mokyklinėmis dūdelėmis. Jau minėta mokinių klasė šiai veiklai be didelių raginimų susitelkė tik tada, kai patys pasigrojo „Abelytę“ ir šį šokį galėjo pašokti. Pirmasis prasmingas  rezultatas paskatino mokytis groti daugiau šokių ir ratelių.  Jų dėka dalis mokinių jau dalyvavo renginėliuose už mokyklos sienų ir taip įgijo puikų įrankį pasijusti reikšmingais. Mačiau, kad toks džiugus jausmas įtakoja pasitikėjimą savimi, palankesnį požiūrį ir į kitų dalykų mokymąsi, sprendžia auditorijos baimės problemą, teikia elgesio viešoje vietoje patirties. Ar tai nėra SEU? 

Tautodailė

Ko gero, tai yra plačiausiai realizuojama sritis ugdomajame procese. Reikia tuo pasidžiaugti ir tikėtis, kad iš ugdymo programų dailė ir technologijos nedings. Ne tik dėl mokinių motorikos, mąstymo, kūrybiškumo ir t.t. ugdymo, bet ir dėl SEU. Rankų darbai yra tiesioginis įrankis į saviraišką, savirealizaciją, gebėjimą kūrybiškai, pozityviai atitrūkti nuo per didelių informacijos kiekių, susitvarkyti vidinį pasaulį. Ar šiandien tai aktualu? Kažkodėl galvoju, kad būtent kūryba ženkliai prisidėjo padedant mūsų protėviams ištverti sunkius ir rūsčius laikus. Kadangi garbūs šalies mokslininkai pabrėžia, kad šiandien mūsų smegenys tebereaguoja kaip akmens amžiaus gyventojų, todėl mes nepasididžiuokime ir į rankas paimkime senovinius turimus įrankius ir priemones. Pabrėžiu – į rankas. Nes pirštų galiukuose esančios nervų galūnėlės, stimuliuojamos rankdarbių, kai droži šaukštą ar pini juostą, įtakoja ne tik raumenų raumenėlių lavinimą, bet ir smegenų veiklą bei jos raminimą. Reikšminga ir tai, kad tautodailės kūriniai dažnai turi vieną ar kelias spindulines simetrijos ašis, raštas ar brėžinys kartojasi, ir kuriant tenka skaičiuoti. Apie nieką kitą galvoti nebeišeina, todėl nesukeliami jausmai. O tada – nurimsta emocijos, harmonizuojasi vidinis pasaulis. Plius visos gautų kūrybos rezultatų teikiamos galimybės asmeninės laimės jausmo išgyvenimui, ryšių su aplinkiniais ar virtualiais bendraminčiais kūrimui ir puoselėjimui.

            Jei jums visa tai atrodo kaip tolimas kosmosas, tai, prisilietus prie kokios nors tautodailės veiklos, požiūris pasikeis. Pasaulio mačiusi ketvirtokė, iš kartono pasigaminusi nepriteklių laikų kartoninį spalvingą žibintą, apsidžiaugė savo darbu. Viena protinga ir stilinga mamytė, dalyvavusi progimnazijos atvirų durų dienos pristatinėjamose interaktyviose veiklose, mano klasėje vos įžengusi pareiškė, kad tautodailė jai nepatinka. Bet prisilietusi prie šiaudų sodo, ilgai nebegalėjo atitrūkti nuo jo rišimo, net savo vaikų raginama. Vaikai visada noriai imasi vynioti vilnonius siūlus į kamuolį – jiems tai egzotika!  Kaip manote, ar visiems juos vynioti būna paprasta? Teisingai, ne visiems. Ir jei šalia būna jų mamos, jos dažnai būna nustebintos. Vyresnėliams pasunkinu veiklą, kai siūlų sruogų matke perkišu kamuoliuką per vieną giją. Brandžioji karta žino, kiek kantrybės prireikia išpinti šį painų galvosūkį.

Jaunieji ūkininkai

Gamta visais laikais teikia žmogui atgaivą ir nusiraminimą. Apie tai pasakoja daug meno kūrinių. Tai akcentuoja ir prieš pandemiją matyti Nacionalinės MK Čiurlionio menų mokyklos ugdytinių baletas „Niekelis“ bei LNOBT operetė „Kandidas“.

Atskiras integruotas veiklas ugdomajame procese sodinant sėklytes ir augalėlius, prižiūrint gyvuosius kampelius vykdo nemažai ugdymo įstaigų. Pasvalio ir Rokiškio rajonai atskirose mokyklose su žemės ūkiu susijusią veiklą vykdo sistemingai, tęsia tarpukario tradiciją ir neformalaus ugdymo būrelius tebevadina Jaunaisiais ūkininkais. Apie jų dešimtmečius trunkančią veiklą galite paskaityti net Scott D. Sampson 2016 m. „Vagos“ leidyklos išleistos knygos „Kaip užauginti gamtos vaiką“ viename skyriuje, nes tokias pat veiklas vykdančių yra ir už Atlanto. Kuo tai reikšminga SEU? Juk būtent  žemdirbiškasis gyvenimo būdas suformavo lietuvių etnokultūrą. Tad artimosios aplinkos pažinimas ir suasmeninimas yra pirmas žingsnis siekiant nuoširdžiai saugoti gamtą, suprasti priežasties – pasekmės ryšius, suvokti atsakomybę, formuoti tvarumo nuostatas, per asociacijas tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo situacijų ugdytis empatijos jausmą. Turint partnerius: Lietuvos respublikos ŽŪR ir rajonų Ūkininkų sąjungas ugdomi darbštumo ir verslumo įgūdžiai su visais iš to išplaukiančiais socializacijos įgūdžiais. Čia tinka ir visos kitos mano anksčiau išvardintos veiklos, ir tos, kurių nepaminėjau, nes žemdirbiai teikė ir tebeteikia daug žaliavos įvairioms ūkio šakoms bei atskiriems verslams. Nuo amžių mokėjo ir savarankiškai, ir bendruomeniškai dirbti įvairiausius išlikimą užtikrinančius darbus, branginti savo žemę, tausoti išteklius bei pagarbiai ir smagiai švęsti. 

 Pabaigai

            Be internetinių galimybių mokytojai socialinio emocinio intelekto etnokultūros kontekste ugdymui pagalbos gali rasti visur. Muziejų darbuotojai, tautodailininkai, neformalaus ugdymo įstaigos vykdo mokymus, viešosios, kultūros bei kitos įstaigos, organizacijos ir bendruomenės vis aktyviau rengia įvairiausius renginius, muges, akcijas, kur kviečia ne tik pasižiūrėti, bet ir aktyviai dalyvauti kartu bendraujant, dainuojant, šokant ar kitomis veiklomis tęsiant tradicijas. Kaimynystėje tyliai triūsia auksarankės(-iai) senjorės(-ai) – dalyvaukim, bendraukim. Aš žinau - patiks. Pačios(-ys) ugdytojos(-ai) taip pat turi užslaptintų sugebėjimų ar vertingos asmeninės etnokultūrinės patirties, stiprinančios emocinį atsparumą bei socialinius ryšius. Tiesiog reikia atidžiai įvertinti savo bagažą nauju žvilgsniu ir drąsiai sau bei jaunosios kartos ugdymui naudoti, nes tai, kas nenaudojama - nyksta.  

                              Rita Vaitiekauskienė, edukologijos magistrė, pradinio ugdymo metodininkė,  2020-2023 m.