Mums, iš esmės, kaip žmonėms yra nesudėtinga pasirinkti. Ir mes dažnai: „O tai kaip nuspręsti, kas yra prioritetai?“ Paimk ir nuspręsk ir viskas. Padaryk sprendimą čia ir dabar. Bet, kas mums yra sunkiau? Ne nuspręsti, kas yra svarbiau, o atsisakyti. Mes negalime pakęsti minties, kad mes kažko atsisakysime savo valia. Ir dėl to viską ir laikome pasiėmę. Ir tada visko norisi, bet yra tik 24 valandos ir dvi rankos, viena galva. Visko nepadarysi. Ir tada mums reikia atsisakinėti. Tas atsisakymas yra tuo pačiu sprendimas, ką mes darysim, kas mums yra svarbiau, ir kas yra tos mūsų prioritetinės veiklos. Nepasirinkti, ką mes darysime reikia, o svarbiau pasirinkti, ko mes nedarysime. Ir čia gali atrodyti, kaip žodžių žaismas, bet ne, čia yra esmė visa to pasirinkimo, kas yra svarbu ir kas nėra svarbu. Ir toks praktinis, galbūt, aspektas yra, kada mes tokiam „triukšme“ priiminėjam sprendimus. Tam triukšme, tai reiškia greityje. Sakykime yra kažkokia užduotis ir mes iškart ją atlikinėjame. Turi būti atstumas tarp užduoties ir jos atlikimo, nes tas atstumas – ne fizinis, o laiko atstumas gali leisti atsakyti sau į klausimą, ar čia tikrai svarbu, ar tik skubu. Nes dažnai yra daug skubių užduočių, kurios sudaro įspūdį, kad yra svarbios ir tik po kurio laiko supranti, kad jos nebuvo svarbios. Tai, kai sukuri laiko atstumą, tu tada gali adekvačiai suprasti, kas yra iš tikrųjų svarbu.

Čia yra žiauru. Aš kažkada vienoje konferencijoje, ruošdamasis pranešimui, padariau tyrimą, kad žmonės dažnai darbo skelbimuose.. Na žmonės, darbdaviai arba, kas rašo darbo skelbimus, įdeda reikalavimą, kad žmogus turi gebėti multitaskinti. Beje žinoti, kaip multitaskingas lietuviškai? Daugiaveiksmiškumas. Turi turėti gebėjimą vienu metu žongliruot skirtingomis užduotimis. Ir čia aš nekalbu apie tai, kad vienu metu projektų vadovas, ar kita pareigybė, turi lygiagrečiai rūpintis kažkokiais skirtingais dalykais, viskas gerai su tuo. Bet vienu metu mūsų dėmesys gali būti sutelktas tiktai į vieną objektą ir jeigu vienu metu mes ir į elektroninį laišką atsakinėjame ir telefonu kalbame, jeigu tai esate darę tikiuosi laiškų nesiuntėte, nes nesąmonių prirašai. Mūsų dėmesys ten, kur iš tikrųjų reikia mūsų dėmesio, smegenų, proto. Jis gali būti sutelktas tik į vieną dalyką vienu metu. Ir čia toks savęs apgaudinėjimas, kad jeigu būsiu atsidaręs tą laišką, tada dar su kolega pakalbėsiu arba su telefonu pakalbėsiu, tai reiškia, kad mes tik išilginam tų visų užduočių laiką, vietoj to, kad mes jas visas padarytume po vieną, kas yra žymiai efektyviau. Ir čia yra ne tik mano sugalvojimas. Yra padarytų įvairiausių tyrimų, kaip užtenka vieno kažkokio multitaskingo elemento ir jūsų rezultatai sumažėja 20-25 procentais. Mes darome tokias statistikas, kur žmones ne vieną kartą pamultitaskina ir ten jau net 100 procentų rodikliai.