Vienas dažniausiai pasitaikančių dalykų yra tai, kad pedagogo ir tėvų lūkesčiai nesutampa. Tėvai yra orientuoti labiau į socialinę įtraukti, kai tuo tarpu pedagogas nori siekti akademinių ruzeltatų, arba atvirkščiai. Taip pat dar dažnai pasitaikančios problemos yra tai, kad pats caikas yra tinkamai neparuoštas tai visai įtraukčiai arba iš viso neparuoštas, arba jo bendraamžiai, su kuriais jisai turėtų mokytis yra tam neparuošti.

Norėdamas įžvelgti, būdus, idėjas, praktikas, metodus, kaip pagerinti savo veiklą, turi turėti ramybės būsena. Apskritai toks dalyvavimas konferencijose, mokymuose arba tokia individuali, refleksija yra skirta tam ,kad nuramintų tą mąstysena ir tada galėtum įželgti tuos pagerinimus savo asmeninėje veikloje, ar savo organizacijų veikloje. Labai svarbu vykstant į įvairius seminarus, konferencijas važiuoti ne dalyvauti, o važiuoti ieškoti. Taikyti metodą, ką nori atrasti ir tada atrandi ir nebūtinai nuo scenos kažką išgirsti, galbūt per pertraukėlę, ar tarp kolegų. Tokiu būdu pralpėti savo galimybes veikti.

Kitų patirtis, visų pirma, suteikia drąsos. Jiegu pavyko kažkam kitam, vadinasi ir man pavyks taip. Pliusas, kad vyksta esamuoju laiku. Skaitai vadovėlį reiškia kažkam, kažkas pavyko. O čia matau žmonių emocijas ir užsidegu nuo to kad: „O , ir aš taip galiu“. Kaip vaikai mokosi iš pavyzdžio gero, ar blogo, taip ir mes - profesionalai. Dar vienas dalykas, ne tik iš gerųjų patirčių mokytis reikia. Yra vis dažniau kalbama apie nesėkmių patirčių dalinimąsi, kad nedaryti to, kaip aš.

Visų pirma domėjimasis žmonėmis, kolegomis, kurie yra šalia. Kokie pomėgiai, kuo domisi, kaip jaučiasi darbe. Yapč jauniems žmonėms, kurie anksčiau nedirbo šito darbo. Kitas dalykas, tai pastebėjimas, kai kolega praranda motyvaciją. Svarbiausias dalykas naujokų adaptavimas pirmos dvi savaitės, tai svarbu užduoti du klausimus: „Ar tai, ką pasakojome atrankos metu atitinka, ar niekas tavęs nenustebino?“. KItas klausimas būtų, po darbo dienos klausti: „Kokie trys klausimai man, kaip kolegai? Nes jeigu klausim, kuo galime padėti, tada išgirsime visada atsakymą, „susitvarkau pats“.

Kai mes planuojame tikslus, mes nepabijome ambicijos ir netgi galime tikėti, kad realus tikslas, bet labai dažnai tarp tikslo fomuluotės ir tos ambicijos ir tos kasdienės rutinos yra labai didžiulį atskirtis. Kai mes formuojame tą tikslą, šalia jo iškart reikia formuoti, kaip turi keistis kasdienybė. Ir mes tam pačiam savo mąstelyje, prie kurio esame pripratę, mes jau esame išmoke veikti kažkokiu būdu. Nesvarbu, ar tai yra mokykla, ar verslo organizacija, visą laiką žmonės yra išmokę kažkaip veikti. Reikia galvoti apie savo dienos darbą ir dienos pakeitimą. Norėdami kažką keisti, turime nustoti kažką daryti. Nustoti daryti tai, prie ko esi įpratęs yra velniškai sunku.

Kadangi šiai laikais mes esame technologijų vaikai, tai daugelį dalykų mes galime pasiskaityti. Tikriausiai, kai ateina gyvas žmogus, su gyva patirtimi, su emocija, ir čia pat kilusius klausimus paklausti ir sužinoti, tikriausiai yra labai geras laikas, kada mes per labai trumpą laiką galime gauti didelį informacijos kiekį ir čia pat gauti atsakymus, į mums rūpimus klausimus.

Turbūt nėra nieko blogiau, kaip bandyti spręsti konfliktą su žmogumi, kuris yra pikčio stadijoje. Neveltui yra sakoma, kad diskutuoti ir spręsti konfliktą su piktu žmogumi yra tas pats, kas daužyti galvą į sieną. Tai turbūt vienas svarbiausių siūlymų pabandyti atsitraukti toje situacijoje ir susitarti dėl laiko, kada galima susitikti ir išspręsti nesutarimus, kurie kyla tarp darbdavio ir darbuotojo.

Neužtenka vieno žmogaus patirties, kai viskas taip greitai vyksta, viskas taip greitai keičiasi. Neįmanoma vien tik iš savęs vieno viską žinoti ir dar likti patenkintų tuo, kaip tu tą darai. Visiems žmonės reikia vieno pagrindinio dalyko - žmonės nori gerai jaustis gyvenime.Reikia ir kitų šaltinių, kad galętume būti tikri, užtikrinti, per pavyzdžius pamatyti, kas vyksta

Yra dažnai klausiame, kaip elgtis socialinėse medijose, kai nutinka kažkas labai neigiamo. Tokioms situacijoms susiklosčius yra gerai išsakyti savo oficialią, asmeninę poziciją. Jeigu tai yra organizacija, tai organizacijos poziciją, kuri būtų aiškiai suformuluota, atsižvelgiant į bemdrą kontekstą, reiškiant susirūpinimą ir toliau į pačią diskusiją ar nepagarbius epitetus jau nesivelti. Svarbu, kad parodėte, kad Jūs girdite, o vėliau tiesiog atsitraukiate ir informuojate, kad galbūt, kai bus daugiau informacijos jūs pasidalinsie ją taip pat. Kita žingsnis, kai atsistinka kažkas negero arba žmonės suklysta patys yra auksinė trijų žingsnių taisyklė: pripažinti, atsiprašyti, pasakyti, ką toliau darysi, kad tai nepasikartotų. Tokiu atveju oponentai nebeturi dėl ko pulti ir galbūt, pasinaudoję šia taisykle, susilauksite ir pagarbos.

Pirmiausia norėčiau kiekvieno pedagogo paprašyti pagalvoti, kiek aš savo dalyke, kurse, programoje, kurioje man reikia, to paprasto, teorinio išdėstymo, kad nežinau, kaip jį padaryti aktyvų. O tą aktyvų pirmiausia padarykime nuo to, kad pradėkime galvoti apie tai, kiek aš turiu tokių pamokų ir ką kiekvienoje iš jų aš galėčiau padaryti kitaip.

Mokymų metu kolegos susitarė dėl tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, atsakyti į kolegų laiškus iki dienos pabaigos, o ne vėliau. Dra vienas iš pavyzdžių, nebambėti, nekritikuoti, o siūlyti sprendimus.Netgi Vietoj negatyvo kalbėti pozytiviai. Taigi susitarė dėl bendravimo tarpusavyje tokių taisyklių. Netgi susitarė dėl neblaškymo kolegos, kai yra matoma, kad dirbama labai įtemptai. Buvo įkurti vadovų klubai, kurie atrodo taip: susirenka žmonės, kurie dalinasi patirtimi arba paklausia, ką daryti. Kai susiduria tokie kalibravimo pokalbiai, yra aptarinėjami tam tikri atvejai, išlaikomas konfidencialumas. Tai padeda išlaikyti bendravimo ir darbo kokybę. Taip pat išmoko konkrečiai pagirti kolegą. Netgi viena mokykla susidėliojo 20 puslapių pagyrimų. Pagirta ir analitiniai įgūdžiai, iniciatyvumas. Mokykla yra tas pavyzdys, kuris visada turi tobulėti. Tia jie susidėliojo laiką savišvietai. Skiria 20 minučių paskaityti knygą, nors atrodo to laiko ir nėra tiek daug. Buvo išbandytos darbuotojo adaptacijso ir sulaikymo technikas.

Pirmiausia rekomenduočiau atsisakyti bet kokių išankstinių nuostatų ir į kiekvieną vaiką žiūrėti labai individualiai. Atsižvelgti į tai, ko tam vaikui reikia, pasitengti neisvadovauti su įvairiais stereotipais susijusiais su autizmo spektro sutrikimu ir tiesiog mėgautis tuo visu procesu.

Iš tiesų, tai yra geriausias būdas mokytis. Yra sunku išmokti iš teorinių pasakojimų, tuo labiau iš knygų. Geriausiai moko tie žmonės, kurie patys jau išbandę. Ypač kalbant apie patirtys mokykloje: mokytojai vieni iš kitų besimokydami yra ne tik geri mokytojai vieni kitiems, bet ir pasidalindami patirtimi su kitais, geriau suprantą, ką jie čia padarė ir ką atrado. Kaip sakoma, kai mokini kitus ir pats geriau supranti.

Tai yra mūsų kasdienybė, darbe, gyvenime, šeimoje, santykiuose. Dažniausios konfliktų priežastys darbe yra: dėl skirtingos turimos informacijos. Taip pat dažni santykių konfliktai, struktūros konfliktai.

Norėdamas kažką tai daryti, turi nustoti daryti tai, ką esi pripratęs daryti. Norint kažką pakeisti, pradžiai reikia galvoti ne, ką daugiau daryti, o ką nustoti daryti. Čia apskritai organizacijos kontekste, ko mes turime nebedaryti, kad galėtume naujai veikti ir lygiai taip pat asmeniniame gyvenime. .

Socialinių medijų pasaulyje vaikai apsigyvena netgi gerokai anksčiau, negu kartais leidžia socialinų tinklų taisyklės. Mes galime apgailestauti, kad taip yra, galime džiaugtis, kad taip yra ir jie yra tokie savarankiški, bet turime konstatuoti faktą, kad taip yra. Vaikams turime padėti, kaip elgtis socialinėse medijose dėl to, kad tai nėra tiesiog žaidimas. Reikia suprasti, kad tai, kas patenka į internetą - ten ir lieka. Net tada, kai vaikai užaugs. Tai gali nulemti ir darbdavių pasirinkimą, jų karjerą. Vėliau gali tapti žinomi žmonės ir žinomi žmonės, galbūt, ne iš pačio geriausios pusės. Todėl tai yra labai svarbi dalis kritinio mąstymo ir kartu viešo elgesio. Čia mokytojų pagrindas yra labai svarbus, nes tai yra pagalba vaikų ateičiai.

Yra keletas priežasčių. Viena vertus žmonės įsivaizduoja, kad jie vieninteliai turi štai tokią situaciją, kuri yra labai sudėtinga arba labai įdomi. Įvairių situacijų vyksta visur ir kuomet pasidaliname su žmonėmis, mes pasakome, kaip išsprendėme, kad susidūrėme su tokiu sunkumu ir leidžiame kitiems žmonėms pasijausti ne vienišiems, kartais netgi pateikiame jiems kažkokį sprendimą. Nors kiekviena situacija yra individuali, bet iš tikrųjų pagelbėja kitiems, leidžia mums suprasti, ką darėme gerai, ką reikėtų koreguoti. Tad visais klausimais aš skatinčiau dalintis, neužsidaryti, kita vertus, tiesiog klausytis ir girdėti.

Labai svarbu neįsijausti , o ieškoti faktų ir juos fiksuoti. Ir čia mokytojai ir mokyklos personalas susiklaidina patys, nes įsijaučia emociškai. Iš tikrųjų reikia fiksuoti faktus. Ką vaikas kada daro ir perklausti bent keletą dalykų mokytojų, auklėtojos, surinkti faktinę medžiagą. Čia nereikia diskutuoti, reikia įrodyti, kas neatitinka šios ugdymo įstaigos tvarką ir kaip galima šitą situaciją spręsti. Čia nereikia labai daug įsijausti, įrodinėti, ar aiškintis

Atvirai pasakius, manau, kad greitai kitos patirtys su laiku taps įprastomis patirtimis. Lietuvoje žmonės jau vis drąsiau kalba apie autizmo spektro sutrikimą, kitus sutrikimus ir jų įtraukimą į ugdomąją aplinką. Pasaulinė praktika rodo, kad tai greitu metu turėtų tapti įprasta praktika.

Dažniausiai visi galvoja, kad aktyvus mokymasis yra tai, kad kažką žaidžiame, einame, bėgame, šokame, bet aš noriu sakyti, kad aktyvus mokymasis vyksta tada, kai veikia ir mūsų smegenys. Būtent man aktyvus mokymasis asocijuojasi su įsitraukimu, pilnąja to žodžio prasme. Galime įtraukti kūną ir mes galime įtraukti logiką. Aktyvus mokymasis, mano nuomone, yra tai, kalbat apie pamokas, kur mes negalime išvengti teorinių dalykų, mes turime išmokti. Kai mes mokomės teorinių dalykų tai irgi gali būti aktyvu. Ir tai yra aktyvu tuomet, kai mes esame įsitraukę į tą mokymosi procesą. Tai aktyvus mokymasis, mano galva, yra tada, kai mes įjungiame ne tik savo kūną, bet ir savo protą. Remiantis tyrimais, įsitraukimas yra būtent tas dalykas, kuris gali užtikrinti mokinio mokymosi sėkmę. Svarbu atsižvelgti, kaip įtraukti kiekvieną besimokantį į aktyvią protinę ir kinestetinę veiklą ugdymo proceso metu.

Iš tikrųjų norėčiau apibrėžti, kas tai yra autoritetas. Realiai tai yra galia.Jeigu aš turiu omenyje, kad aš norėčiau pasiekti tam tikrų tikslų, kuriuos aš turiu, arba mano mokykla turi, arba mes Lietuvoje turim, tai yra vienas tikslas ir aš galiu tinkamus būdus pasirinkti šitam tikslui pasiekti. Jeigu aš turiu tikslą sustiprinti savo smegenų galią, aš taga galiu pasirinkti kitus būdus, pagal tam tikrą tikslą.

Aš manau, kad čia yra truputį apgaulingas galvojimas, kadangi tėvai jau yra įtraukti, nes yra vaikas. Vaikas jau atėjo į mokyklą su tėvais arba globėjais kartu, tai reiškia, kad mes turime bendradarbiauti ir tėvai mums yra nepaprastai reikalingi. Mes su tėvais dalinamės rūpesčiais, pasidžiaugimais, laimėjimais. Tai yra bendra šeima. Tai skamba, galbūt, didingai, bet taip yra. Taip pat tėvai pristatydami vaiką gali konkrečiai pasakyti, kas yra svarbu apie šį vaiką.

Keičiasi vadovų pozicija ir reikalavimai jai. Tai reiškia, kad ir paties žmogaus buvimas toje pozicijoje irgi keičiasi. Nuo tokio administracinio, represinio vadovavimo stiliaus į profesionalumą, auginantį vadovavimo stilių, nes kitaip nebus gerai. Tai reiškia žmonės susiduria su iššūkiais, kaip tai daryti. Vieni lengviau adaptuojasi prie kintančių reikalavimų, o kiti sunkiau. Žinoma viskas priklauso nuo asmenybės. Galima išrašyti instrukcijas, nuleisti įsakymus iš viršaus, bet kaip ją įgyventi, tai jau priklauso nuo pačio žmogaus ir jo žinių, patirtis, emocijų. Taip pat prisideda ir kolektyvas, kuris supa aplink.