Apie dailės terapijos svarbą ir galimybes

Sveikas fizinis kūnas praplečia žmogaus erdvinę judėjimo laisvę. Tačiau man norisi kalbėti apie žmones – vaikus – kurių fizinis kūnas jiems nesuteikia šios galimybės arba ją fizine ir psichine prasme susiaurina. Psichofizinę negalią turintys žmonės – vaikai – save ir pasaulį turi išmokti pažinti pasunkintomis sąlygomis. Tai yra ta mūsų visuomenės dalis, į kurią vis dar žiūrima su gailesčiu.

Gyvenimo aplinkybės praplėtė mano pedagoginio darbo erdvę, taigi turiu galimybę „prisiliesti“ prie visų amžiaus tarpsnių žmonių – nuo  ikimokyklinukų iki suaugusiųjų. Ypatingą vietą čia užima specialiųjų poreikių žmonės.

Vaikai, kuriems diagnozuotas dauno sindromas, cerebrinis paralyžius, potinė negalia, autizmo sindromas, daug metų buvo mano draugai ir mokytojai. Džiaugiausi galėdama augti kartu, pažinti juos, o kartu ir save, nes jų atvirumas, nuoširdumas bei paprastumas mums visiems kartu ir kiekvienam atskirai gludino aštrius charakterio kampus, žadino sąmonę, stiprino viltį, kad gyvenimas gali būti gražus, jei tik pats norėsi jį tokį matyti, jausti, gyventi.

Meno terapijos (socialinės reabilitacijos) metu mokėmės ir vis dar tebesimokom įgauti drąsos priimti save tokį, koks esu, nes psichofizinis  kūnas yra instrumentas kurį reikia išmokti valdyti ne tik neįgaliems.

Mokytojo asmenybė yra raktas į vaiko širdį. Jei mokytojas keis / ugdys save – skleisis ir jo mokinys. Menai yra tos sritys, per kurias turbūt greičiausiai galima pasiekti  vaiko širdį. Pati prigimtis, padovanojusi žmogui pojūčius, atskleidžia menų išskirtinumą: spalvos, garsai, kvapai, formos, judesys, lytėjimas  atveria mums mikro ir makro pasaulius. Tik sugebėk subtiliai nukreipti vaiko dėmesį ir kūrybinė galia, glūdinti giliai viduje, išsiverš pati, padėdama arba  išsikrauti, arba pasikrauti – tai yra terapijos paslaptis. Piešimo pamokoje naudodama dailės terapijos elementus, atradau savo sistemą ir gana sėkmingai ją praktikuoju tiek su sveikais, tiek su spec. poreikių turinčiais vaikais. Nesiimu psichoterapeuto vaidmens. Diskusijos, įvairūs savęs pažinimo, socializaciją lengvinantys pokalbiai yra pagalbinė priemonė, padedanti išreikšti save per spalvas, vaizdą, formą – tai vadiname socialine reabilitacija. Būna visko: audringų pokalbių, prieštaravimų, protestų, didžiulio dėkingumo ar švelnumo protrūkių, tylos (lengvos ir įtemptos). Būna, kad kalbu viena pati, atrodo, su savimi ir sau, bet vaikų piešiniai atskleidžia ką kitą – tariamas pasyvumas virsta  vaizdine kalba – piešiniu. Pagrindinis mano pedagoginio darbo uždavinys – teigiamai veikti emocijas, aktyvinti motoriką, judesių koordinaciją, kūno kontrolę, lavinti lytėjimo pojūčius, žadinti dvasingumą. Tai  iki  šiol mokausi daryti ir pati. Iš savo mokytojo, psichologijos mokslų daktaro, Rusijos švietimo akademijos, Maskvos Pedagoginio universiteto profesoriaus Šalvos Amonašvilio. Šis genealus mokslininkas, padagogas, psichologas intuityviai jaučia laikmetį ir su norinčiais dalinasi Humanistinės Pedagogikos teorija ir praktika. Na, o aš  nuo 1998 m. iki pat šiol vis gylyn, platyn neriu į Humanistinio individualaus vaikų ugdymo subtilybes. Lygiai taip pat nepraleidžiu profesorės psichotreapiautės Lebedevos  dailės  terapijos kursų. Ir suprantu, kad mokymuisi  pabaigos nėra.

Keturios kūrybinės savaitės

Mano atrasta sistema – keturios kūrybinės mėnesio savaitės, turinčios temas, kurios kryptingai, laipsniškai padeda vaikui „augti“. Pirmąją pavadinau „Jaučiu, bet nematau“ – nematomų gamtos reiškinių, emocinių būsenų, pojūčių aktyvinimas, vaizdavimas. Antroji savaitė „Eksperimentinė spalvų laboratorija“ – tai įvairių spalvinių efektų ieškojimas ir atpažinimas išorėje ir savo viduje. Trečios savaitės metu mokomės naujų piešimo technikų, tad ji taip ir vadinasi „Technikų savaitė“. Na, o paskutinė – „Saviraiškos, laisvos kūrybos“ savaitė.

Temas padiktuoja patys vaikai. Tai, kas vyksta gamtoje, vyksta ir  žmoguje. Penki elementai – ORAS, ŽEMĖ, UGNIS, VANDUO IR ETERIS – ENERGIJA – visos žemės planetoje gyvenančios gyvybės esmė. Todėl labai paprasta gamtoje vykstančius procesus pritaikyti, palyginti su procesais, kuriuos išgyvena žmogus: lietus ir ašaros, audra gamtoje ir žmogaus viduje, žiema lauke ir žiema širdyje, mirtis gamtoje ir žmogaus mirtis.

Atrodytų, nieko naujo ir įdomaus, visi taip dirbame, bet  mano atveju  užduotis pasunkinta – aš stebiu vaikus, o vaikai mane. Pastebėjimus, pozityvius ir negatyvius, turime nuoširdžiai „padovanoti“ vieni kitiems – toks susitarimas. Kai klasėje mokosi vaikai, kuriems nustatytas cerebrinis paralyžius, dirbti, fizine prasme, yra gana sudėtinga. Bet  būtent vaikai padiktuoja užsiėmimų temas. Dirbdama su jais pamirštu mokinukų negalią – nuoširdumas, gerumas, didžiulės pastangos įveikti  fizinius  sunkumus mus visus pakylėja  į dvasinį bendravimo lygmenį.

Septynios istorijos apie dailės terapijos naudą

Kad geriau suprastumėte apie ką aš, kelios trumpos istorijos apie darbo, kantrybės ir meno užaugintus vaisius.

R. – nekalbanti paauglė. Po gerų metų, padedant visiems specialistams, per mano užsiėmimus ji išdrįso, nors ir neaiškiai, reikšti savo nuomonę. Pradžioje garsais, vėliau trumpais žodžiais. Mes visi, apsiginklavę kantrybe, išlaukdavome ir išklausydavome ją. Merginos spalvinė pajauta labai subtili, linijų iškalbingumas vertė visus džiūgauti, girti. Būtent  tai ir kėlė jos savivertę, stiprino drąsą bandyti  bent kažkiek papasakoti, ką nupiešė.

E. – vaikinas, dėl nuolatinio seilėtekio neišimantis skepetos iš burnos, nustojo savęs gėdytis, ėmė dažnai šypsotis, juokauti, pokštauti. To niekaip neišeina paslėpti ir piešiniuose.

D. – labai sudėtingas žmogus. Protestuojantis prieš neteisybę, besijaudinantis dėl kiekvienos nesėkmės. Vaikinas aktyviai kėlė problemas, ieškojo atsakymų, kodėl valstybės gyvenime tiek negerumų, neteisybės. Šis „kietas riešutėlis“ buvo pagrindinis mano naujų idėjų, temų  įkvėpėjas. Dabar jo paralyžiaus surakintos rankos jau geba padengti visą lapo foną, o spalvų pasirinkimas sufleruoja, kad viduje šviesūs ir tamsesni gyvenimo periodai.

Šitie vaikai niekada negudravo, nesislėpė už melagingos nuotaikos spalvos. Tiesos sakymas, savo būsenos išreiškimas piešinyje yra saviterapija, savipagalba, kiekvienam atskirai ir visai klasei kartu.

Mokiniai, kuriems nustatytas autizmo sindromas, diktuoja kitokį bendravimą, kitokią užsiėmimų eigą ir turinį.

J. – mergaitė, kuri metų pradžioje labai sunkiai skyrė spalvas. Ji ne tik neteisingai laikė rankoje piešimo priemonę, bet, tiksliau sakant, jos net nenulaikė. Dėmesį sukaupti pavykdavo labai trumpam – vos pradėjusi, ji mesdavo darbą. Tačiau metų pabaigoje jau noriai piešė, priemonėmis išmoko naudotis gana savarankiškai.

Tik visų specialistų bendradarbiavimas ir kantrybė padeda tokiems vaikams pajusti, koks yra realus pasaulis. Bet tai vyksta labai lėtais žingsneliais. Skubėjimas ir konkrečiam vaikui netinkamas metodas gali netgi dar labiau atkirsti vaiką nuo pasaulio.

Su J. Dirbti buvo sudėtinga. Tai guvus, agresyvus keikūnas. Man neteko su juo aktyviai kariauti. Buvau žmogus, reaguojantis į mokytojų nusiskundimus jo atžvilgiu, o puikius berniuko meninius gebėjimus išnaudojau kaip priemonę elgesiui nors šiek tiek koreguoti.

E. puiki mergina, kuri padarė didžiulį šuolį. Piešiniai kruopštūs, išbaigti, spalvingi, atlikti savarankiškai. Jos noras bendrauti ir džiugino, ir stebino, o akių kontaktas, apsikabinimas, švytintis veidas rodė, kad patinka ne tik veikla bet ir pati komunikacija. Bet 2003 m. mergaitė ne tik nereagavo į aplinką, bet visiškai neprisileido žmonių. Ji dirbo už širmos ir tik su vienu pedagogu. Man pradėjus dirbti mokykloje, dar ilgai krūpčiojo vos kam nors prisilietus prie jos kėdės. Su manimi  į kontaktą įėjo visiškai netikėtai – priėjo, apsikabino ir taip stovėjome tol, kol ji pati nuo manęs nepasitraukė. Tą kartą jai priskirta asistentė mane, naujokę, labai išbarė, sakydama, kad taip  galiu išlepinti mergaitę, o tada  prikibs – neatsikratysi, nebesusitvarkysime. O aš intuityviai klausiausi ne asistentės, o mudviejų  su E. pojūčių. Rezultatas  akivaizdus – mergaitė pradėjo dirbti vienoje patalpoje su visais, tiesa, nepakeldama galvos. Dabar mudvi geros draugės. Mus sujungė jos mėgstama  dailės veikla ir mokymasis palaipsniui reikšti mintis ženklais. Dabar, nuo to pirmojo kontakto praėjus nemažai laiko, ji netgi atsiunčia man SMS žinutę, kas, prisimenant pradžią, atrodo neįtikėtina.

Bet labiausiai nustebino  berniukas L. Sutikus jį pirmą kartą, buvo aišku, kad jo negalia labai sunkios stadijos. Kontakto nebuvo. Visiems trukdė šaukdamas, trepsėdamas ir keldamas sumaištį. Ir suaugę, ir vaikai mokėmės nekreipti dėmesio. Po pusmečio, pripuolęs prie manęs, neaiškiais garsiniais signalais bandė kažką aiškinti. Supratau, kad reikalauja fotelio. Jo norą kantriai patenkinau. Vyrukas, kinkuodamas fotelyje, stebėjo mūsų veiklą. Kitą kartą tie patys garsiniai ženklai, bet reikšmė, pasirodo, buvo visiškai kita. Vaikas, sėdėdamas ant to paties savo fotelio, norėjo piešti. Labai apsidžiaugė, kai mes supratom ir patenkinom jo pageidavimą. Nuo to karto jis kiek ramiau prisileido mokytoją ir siūlomas korteles  su  pavaizduotais daiktais, vėliau  procesą palaipsniui sunkinom. Teptukas, guašas ir didelio formato lapai jam buvo emocinio išsitaškymo ar nusiraminimo įrankis.

Galima būtų ir toliau pasakoti apie konkrečius vaikus, bet  svarbiau akcentuoti, kad buvimo kartu laikas yra tam, kad mokytojui ir vaikui padėtų kuo labiau priartėti vienam prie kito. Tai padaryti pavyks tik radus individualų būdą ir metodus. Kaip  pajusti, nepraleisti to momento, kada tave prisileido, ir kaip to momento nesugadinti, neatitolinti  abipusio pasitikėjimo? Tai yra kiekvieno pedagogo profesionalumo, kokybinės kartelės matas.

Štai tada jau įmanoma kiekvienam mokiniui padėti susitvarkyti su savo psichofiziniu kūnu, išmokti bendrauti ir bendradarbiauti, kad atsidūrus išorinėje aplinkoje ramiai priimtų pašalinių žmonių reakcijas, išmoktų prisiderinti ir net pilnavertiškai jaučiantis bendrautų ir veiktų.

Dailės terapija – raktas

Atrodytų, kam negalintiems kalbėti ar konstruktyviai mąstyti, kontakto su išoriniu pasauliu neužmezgantiems vaikams, reikalingas toks užsiėmimas kaip dailės terapija? Jiems gana socialinės priežiūros. Tą darbą dirbantiems neaiškumų nekyla. Tokį klausimą gali užduoti tik žmogus (tai gali būti net ir pedagogas) neišmanantis amžiaus tarpsnių psichologijos arba tiesiog netikintis, kad kontaktuodami su neįgaliaisiais, kreipiamės ne tik į intelektą, emocinį intelektą, bet į giluminius klodus – dvasią. Jei socialinis darbuotojas ar pedagogas tuo netiki, jis tiesiog negali dirbti tokio darbo.

Pasak Adlerio, žmogus – labiausiai biologiškai neprisitaikęs individas, todėl jam nuo pat pradžių būdingas menkavertiškumo jausmas, kuris dar labiau suintensyvėja esant kokiam nors fiziniam ar sensoriniam sutrikimui. Socialinis savo esme menkavertiškumo jausmas žmogui yra stimulas tobulinti savo psichinę raidą, kompensuoti juntamą netobulumą, įsitvirtinti sociume aktualizuojant savo kūrybines galimybes. Pagal Adlerį, žmogaus juntamas  fizinis ar sensorinis menkavertiškumas traktuojamas ne kaip kančia, o kaip impulsas įveikti negalią, ieškant kompensacinių galimybių. Būtent todėl meno terapijos užsiėmimai yra ne tik piešimo pamoka, bet ir vienos valandos kelias į save ir kitus. Tada jaučiamės lygūs, papildantys  vienas kitą savo patirtimi, gebėjimais, savybėmis net problemomis, kurias mokomės spręsti kartu. 

Rasuolė Petrauskienė,
Neformalaus vaikų švietimo 
dailės pedagogė ekspertė,
Humanistinės Pedagogikos Riteris