Ar įspūdžių kupinas mokymasis visada veiksmingas?

Kai kalbame apie pamokas, atitinkančias šiuolaikinių vaikų poreikius, neišvengiamai akcentuojame, kad jos turi būti įdomios, interaktyvios. Tylą ir susikaupimą klasėje natūraliai keičia darbinis šurmulys, kuris dažnai yra išorinis kriterijus, rodantis vertintojui, kad mokiniai yra įsitraukę į mokymosi veiklas, vadinasi, pamoka yra gera. Na, o jeigu vaikai iš mokyklos grįžta su įspūdžiais, gali papasakoti, kaip mokėsi, greičiausiai liekame tokiu ugdymu patenkinti. Tačiau, sutikime, kad mokyklos pagrindinis uždavinys, ne tik pasiūlyti įdomių mokymosi veiklų, bet suformuoti stiprias pamatines žinias. O tai tikrai nėra vienas ir tas pats. 

Kiekvienas esame dalyvavę mokymuose, kurie patiko dėl įdomios temos, charizmatiško lektoriaus ar puikios atmosferos. Taigi buvo įdomu ir jautėtės įsitraukę į paskaitą. Tačiau po kurio laiko paprašyti perteikti mokymus, suvokėte, kad galite pasidalinti tik bendrais aktualiais teiginiais. Nors viskas, atrodė, dar gyva atmintyje, bet greičiausiai buvo likęs tik emocinis įspūdis. Taip atsitiko todėl, kad susiformavę epizodiniai prisiminimai blėsta. Jei tą dieną neužsimėte veikla, kuri priverstų galvoti apie tai, ko buvote mokomi, greičiausiai perteiktos žinios dings užmarštyje. Net jeigu po kurio laiko atgaivinote atmintį perskaitę paskaitos užrašus ar pasirengėte juos perteikti kolegoms, pamažėl teoriniai dalykai užsimirš, liks prisiminimai, susiję su jutiminiais patyrimais.  

Šis pavyzdys puikiai paneigia faktą, jog veiksmingai mokome tada, kai medžiagą susiejame su aktualiomis ar įdomiomis patirtimis, veiklomis ar pan. Mitą „lengva išmokti tai, kas įdomu“ demaskuoja žinios apie įsimenamų žinių išlaikymą atmintyje. Šiame procese dalyvauja semantinė atmintis, atsakinga už sąvokas, simbolius, taisykles, formules ir kt., ir epizodinė atmintis, kurioje nugula konkrečių vietų, laiko įvykių, autobiografiniai prisiminimai. Jos abi reikalingos, bet veikia skirtingai. Epizodinė atmintis yra trumpalaikė, arba toji, kuri siejasi su asmeniniais prisiminimais, egzistuoja be jokių pastangų, t. y. nereikia sąmoningai stengtis prisiminti tai, kas įvyko. Tačiau jos trūkumas – panašumas į rėtį, pro kurį daugelis dalykų išbyra kaip smėlis, lieka tik tam tikri fragmentai, detalės. Taigi visi įspūdžiai, kuriuos mokiniai patiria ugdydamiesi, nugula šioje atmintyje.

Kaip susiformuoja semantinė atmintis

Taigi nieko nuostabaus, jei kitą pamoką paklausus mokinių, ką jie vakar išmoko, išgirsime ne tai, ko tikimės, pavyzdžiui, kad pamoką pradėjote anekdotu, kitaip nei įprastai, mokiniai dirbo grupėse ar pan.  O prisiminimai apie pamokos turinį bus silpnesni, nes pirmoji išnyra savaiminė epizodinė atmintis, kuri susijusi su aplinka, emocijomis, o faktinės žinios reikalauja galvojimo. Beje, epizodinė atmintis yra ribota – prisiminimus aktyvuoja pati aplinka, kurioje vėl atsiduriame. Visi esame patyrę, kad asmeninius prisiminimus pažadina kvapas, garsai, vaizdai... Todėl svarbiausias žinias turime sudėti į semantinę atmintį, kad ji patikimai veiktų nepriklausomai nuo laiko ir aplinkos kaip mąstymo ir kūrybos pagrindas.

Laimei, visi turime semantinę atmintį, kurios nevaržo epizodinės atminties apribojimai, t. y. prisirišimas prie emocinio, erdvės ar laiko konteksto. Tai, kas įrašoma į semantinę atmintį, gali būti lanksčiai perkelta į kitą aplinką, laiką, todėl šioji atmintis yra pagrindinė. Semantinė atmintis susiformuoja esant ilgalaikiam mokymuisi, ir ją galime panaudoti naujose situacijose netikėtoms problemoms spręsti. Tai reiškia, kad išmoktus dalykus pritaikome kitame, naujame kontekste. Kaip buvo minėta, epizodiniai prisiminimai, priešingai, nėra lankstūs ir nėra lengvai perkeliami, nes jie „pririšti“ prie specifinės erdvės, laiko ar emocijos. 

Semantinė atmintis labai svarbi mokantis. Ilgalaikiams prisiminimams sukurti turime įdėti pastangų, sąmoningai stengdamiesi įsidėmėti, prisiminti. Tačiau pastangos atsiperka, nes sukauptų žinių resursais galime naudotis ne tik laiko perspektyvoje, bet ir perkelti į įvairius kontekstus. Pavyzdžiui, žinios apie kalnus leidžia mums suprasti alpinizmą, žiemos sporto šakas, uolienas, tam tikrų šalių geografinius ypatumus. 

Nors mokinių prievolė kaupti faktines žinias dažnai kritikuojama, tačiau Danielis T. Willinghamas yra Virdžinijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius, tiriantis kognityvinės psichologijos ir neuromokslo atradimų pritaikymą ugdymui, teigia, kad  kad įvairių gebėjimų ugdymas visiškai neįmanomas be faktinių žinių. Jeigu norime mąstyti kritiškai, gebėti analizuoti ir sintetinti informaciją, faktinės žinios, kaupiamos ilgalaikėje atmintyje, yra ypač svarbios, jos turėtų eiti pirma gebėjimų (Daniel T. Willingham. Why Don’t Children Like School?, 2009). 

Kur dingsta mokinių žinios?

Jei norime įsidėmėti svarbius dalykus, turime apie juos galvoti, nes, anot kognityvinių mokslų specialisto Danielio T. Willinghamo, „atmintis yra minties likučiai“. Taigi, mes linkę primiršti tai, apie ką mažai galvojame, tad nenuostabu, kad po atostogų mokiniai nuvilia mokytojus žinių spragomis. Dar stipriau atminties duobės pasireiškia mokiniams, perėjusiems į aukštesnę ugdymo pakopą, pakeitus klasę ar mokyklą. Ir taip atsitinka ne todėl, kad „anie mokytojai“ neparuošė mokinio, o todėl, kad žinios nepakankamai įsitvirtino semantinėje atmintyje ir vis dar priklauso nuo epizodinės atminties. Galbūt anksčiau įprastoje aplinkoje mokinio atmintį stimuliuodavo tam tikros užuominos, o atsidūręs visai kitame kontekste, jis neturi to, kas žadintų reikiamus prisiminimus. Galbūt dėl šios priežasties dažnas mokinys naujajam mokytojui atrodo ankstesniojo, pavyzdžiui, pradinių klasių, pervertintas. 

Semantinei atminčiai susiformuoti reikia darbo ir praktikos, nes ji, skirtingai nuo epizodinių prisiminimų, nėra savaiminė. Be to, kad vaikus mokytume įsiminimo technikų ar nuolatos kartotumėme svarbiausius dalykus, turime įsitikinti, kad pamokose sudaroma galimybė galvoti apie dalykus, kurių iš tikrųjų mokome, t. y. dėmesį nukreipti į pamokos žinutę, o ne į nestandartinę situaciją. Taigi „linksmosios“ pamokos gali netyčia pakišti koją mokymuisi. Pavyzdžiui, vandens pistoletų panaudojimas kampams mokyti. Taip, toks būdas suteikia daugiau galimybių kampams atvaizduoti, tačiau greičiausiai šioje situacijoje daugelis galvos, kaip apipurkšti draugus, užuot mąstę apie kampų pobūdį. Netgi organizuojant dalyko žaidimą ar viktoriną rizikuojama, kad vaikai daugiau galvos apie žaidimo taisykles nei apie dalyko temą. Tai nėra problema, jei nusprendžiama išmokyti žaidimo taisyklių, kurios vėliau bus naudojamos pakartotinai. Tačiau verta susimąstyti, ar siekiant nuolat dominti vaikus, kurti ryškių  įspūdžių kupiną mokymosi aplinką, į šalį nenustumiamas pats mokymasis. 

Planuojant pamokas reikėtų atsižvelgti, apie ką mokiniai bus skatinami galvoti kiekvienoje pamokos dalyje. Jei nenukreipsime jų dėmesio į tai, ko yra mokomi, nesistebėkime, kad po pamokų mokiniai nieko neprisimins. Štai keletas pavyzdžių. Mokinys, gavęs užduotį atlikti eksperimentą, galvos apie priemones, planavimą, eigą, pristatymą ir kt. Praktinės užduotys pareikalaus viso dėmesio nepalikdamos vietos mąstyti apie sąvokas, kurias eksperimentas turi įrodyti. Tas pats pasakytina ir apie užduotis rasti informaciją ir ją įsisavinti. Mokinys didžiausias pastangas įdės ieškodami tinkamos medžiagos, svarstydamas, kurią panaudoti ir pan. Mažiausiai tikėtina, kad analizuos ir įsidėmės surastos informacijos turinį. 

Tai nereiškia, kad tokių praktinių užduočių nereikia. Tačiau ankstyvajame žinių įgijimo etape, kai vaikai pradeda mokytis sąvokų, įgyja pradinę sampratą, pirmiausiai svarbu, kad mokomoji medžiaga būtų perteikta mažais, kruopščiai apgalvotais žingsniais ir būtų užduočių, kurios nukreiptų mąstyti apie dalykus, kuriuos reikia atsiminti. Jei norime, kad vaikai savarankiškai spręstų uždavinius, taikytų taisykles ir kt., turime juos kruopščiai ir aiškiai mokyti pagrindų, kad susiformuotų semantinė atmintis. Kai pamatinės žinios bus saugios, vaikai galės daug geriau „mąstyti kaip mokslininkai“, praktinė veikla padės įtvirtinti ankstesniojo mokymosi supratimą.

Prisiminę savo mokymosi patirtį, suprantame, kad pastangos mokytis svarbius dalykus užsimiršo, o semantinė atmintis, susiformavusi sunkiai mąstant, išliko. Štai kodėl išmanome trikampius ir deguonį, pastraipas, kvadratinius skaičius ar spalvų susidarymą. Tai yra semantinės atminties grožis. Tai, ką žinome, formuoja ir tai, ką matome. Galime pažvelgę į kalną tiesiog pamatyti... kalną. Tačiau kiti matys uolienų darinius, dar kiti – serpantinus, veikiančius ar snaudžiančius ugnikalnius, treti prisimins mitinius kalnų gyventojus trolius. Kiekvieno mūsų semantinės atminties saugykla suteikia realybei prasmių ir galimybių, todėl taip svarbu kaupti faktinių žinių klodus, išplečiančius mąstymo galimybes.