Darbas mokykloje ir nuotoliniu būdu

Mokykla man kaip antri namai. Čia praleidžiu daug laiko neskaičiuodama valandų. Kiekvienas rytas prasideda šiltu mokinių pasisveikinimu, gražiu palinkėjimu ir žinojimu, kad esi ten, kur ir turi būti. 

Jau vaikystėje žinojau, kad būsiu mokytoja ir praėjus daugiau nei dvidešimt metų galiu pasakyti, kad neįsivaizduoju savo gyvenimo be mokyklos, mokinių ir naujų iššūkių su kuriais tenka susidurti kiekvieną dieną.
Daug kas pasakytų, kad dabar mokykla jau ne ta, kuri buvo prieš 10-20 metų: mokiniai paskendę telefonuose, internetiniuose žaidimuose, o mokykla – darbas, į kurį jie priversti kiekvieną rytą keliauti. Bet visais laikais buvo norinčių mokytis ir ateinančių pasižiūrėti, kaip kiti mokosi. Svarbu, kad vaikas norėtų eiti į mokyklą, kad nebijotų paklausti, ko nesupranta, kad iš mokyklos jam nesinorėtų išeiti. O jeigu klasėje bus įdomu, pasimirš telefonai ir laikas mokykloje neprailgs.

Mano klasėje mokosi 25 mokiniai. Visi skirtingi, bet jiems patinka mokytis. Jie noriai dalyvauja olimpiadose, konkursuose, klasėje ir už mokyklos ribų rengiamuose projektuose. Dalyvauti visuomeniniame gyvenime mokinius skatinu aš ir jų tėveliai. Kaip mes vaiką motyvuosime, skatinsime, taip jis ir įpras save realizuoti – pirmiausia ugdymo procese, mokykloje, o po to ir gyvenime. Svarbu nuolat akcentuoti ir pastebėti netgi mažiausią vaiko sėkmę. Įvertinti jo pastangas.

Jau kovo mėnesį mums kėlė nerimą nuotolinis darbas, sunkiai įsivaizdavome kaip gebėsime pradinuką išmokyti skaityti, skaičiuoti, pastebėti klaidas ir jas analizuoti per kompiuterio ekraną. Kiekvienai pamokai pasiruošti užtrukdavome begales laiko, nes noras perduoti kuo daugiau informacijos, nebetilpo į jokius rėmus. Mokiniai labai imlūs, jie greitai išmoko naudotis Zoom programėle, o kad atliktus darbus įkelti būtų smagiau, pasinaudojome seesaw platformą. Svarbiausia buvo didelis noras prisijaukinti vaikus prie kompiuterių ekranų, ieškoti būdų juos sudominti, kad jie aktyviai dalyvautų pamokose, o ne žiūrėtų pro langą.

Vaikai atsakingai mokėsi ir būdami namuose. Laikėsi visų etiketo taisyklių. Tik jų noras bendrauti ir atsakinėti į klausimus nebetilpo jokiame laike. Šių pamokų metu supratau, kaip vaikams reikia mokyklos, bendravimo, tos rankos paspaudimo ar patapšnojimo per petį. Jiems reikia draugų, linksmų pertraukų ir nuolatinio mokytojo linksėjimo galva, skatinant juos judėti į priekį.  Net ir šiandien naudodamiesi puikia Microsoft Teams programa mes esame nevaržomi laike, galime paįvairinti pamokas suskirstydami mokinius į grupeles, patalpinti juos skirtinguose kambariuose atliekant grupinį, komandinį darbą, dalintis video medžiaga, kurti su vaikais projektus... Viskas įmanoma, tik trūksta vieno svarbaus dalyko – mes nematome, kaip vaikas jaučiasi už kompiuterio ekrano, nematome vaiko akių, kurios galbūt bėgioja po kambarį bijodamos ko nors paklausti.

Ruošdamasi pamokoms aš nuolatos mokausi. Mokytojo darbas yra nuolatinis mokymasis. Norint suprasti šiuolaikinius vaikus, turi suprasti jų gyvenimą, pabuvoti jų kailyje. Ši karta yra kitokia nei prieš 20 metų. Smagu, kad yra daug kursų, seminarų,  kuriuose mes išmokstame naudoti informacines technologijas, išmokstame kurti įdomias pamokas ir  sudominti bet kokio amžiaus vaiką.  

Pavasarį nemažai mokytojų iš įvairių Lietuvos kampelių dalyvavo Technologijų vedlių mokymuose. Tokiuose kursuose mes išmokstame programuoti, savo patirtimi dalijamės su vaikais. Mokiniams daug įdomiau išspręsti draugo sukurtą uždavinį su scratch programėle nei sprendžiant uždavinius tik iš vadovėlio.

Mokytojo  darbas – tai nuolatinis naujų būdų ieškojimas, kaip sudominti vaikus, perteikti jiems žinias taip, kad jie lauktų kitos pamokos, norėdami sužinoti dar daugiau. Tai nuolatinis bendradarbiavimas su tėvais ir empatija kiekvieno mokinio atžvilgiu. Norint prakalbinti vaiką, turi žinoti, kodėl jis nekalbėjo ligi šiol.

Vilniaus „Spindulio“ progimnazijos mokytoja metodininkė Inesa Jančioraitė Tichomirova