Kai mokiniai ateina į pamoką neatlikę namų darbų...

Pirmiausia paklauskime patys savęs: ar tų namų darbų išvis reikėjo? Namų darbų tikslingumas – pats svarbiausias dalykas.  Ar jie reikalingi, priklauso nuo įvairių dalykų: su kokiais mokiniais mokytojas dirba, kokią temą moko, koks pamokos tikslas, ką mokytojas nori perteikti mokiniams, kokio rezultato siekia... Baisiausia, kai namų darbai užduodami tiesiog „iš tradicijos“.  Šiuolaikiniai moksleiviai turi labai daug veiklos, pomėgių, tad mokytojas turėtų gerbti mokinio laisvalaikį, kurio, deja, kartais visai nelieka... Nelieka tiems, kurie stropūs, turi padidintą atsakomybės jausmą, nori siekti gerų rezultatų. Pervargimas didina riziką susirgti, tad turime saugoti vaikus. 

Vis dėlto tikslingai ir protingai skirti namų darbai nėra našta. Svarbiausia, kad mokinys suvoktų prasmę – kodėl jis privalo juos atlikti. Kad toks suvokimas atsirastų, turi pasistengti ir mokytojas.

Namų darbai – „bausmė“.  Norisi tikėti, kad iš mokyklos gyvenimo jau  išnyko tokia atgyvena: per pamoką prastai dirbote arba per pamoką mažai išsprendėte uždavinių, todėl namie gausite daugiau...  Maža darbų apimtis per pamoką nereiškia prastos kokybės.  Atvirkščiai, galime išspręsti vieną uždavinį, išnagrinėti vieną sakinį, aptarti vieną veikėjo situaciją, bet labai daug suvokti, išmokti, atrasti sau, įsisąmoninti. Ir tik norėdamas, jog mokinys įtvirtintų tam tikrus per pamoką išgirstus, išmoktus dalykus, mokytojas gali skirti mažai laiko užimantį namų darbą.

Ir vis dėlto... namų darbai dar neišnyko iš mokyklinio gyvenimo. Ką turėtų pasakyti mokytojas skirdamas namų darbus?

Mokiniai, kadangi analizuosime labai didelės apimties kūrinį, tikrai neturėsime galimybių perskaityti jo klasėje. Gal kas jau pradėjo skaityti? Aš skirsiu dar savaitę, kad galėtumėte perskaityti kūrinį iki sutartos datos, kai jį analizuosime. Ar užteks jums laiko? Mokytojas, bandydamas susitarti dėl būsimos veiklos, mokinius įtraukia į planavimo procesą, tad jie jaučiasi išgirsti, patys nusprendę ir atsakingi, kada tą veiklą vykdyti.

Bet atėjo sutarta diena, o pusė klasės mokinių to didelės apimties kūrinio neperskaitė... Ką daryti mokytojui?

A. – Nubausti  (Parašyti pastabas, kaupiamuosius nulius ar net dvejetus....)
B. – „Atskaityti“ moralą (Kaip jie nesupranta, kad neskaitydami knygų jie egzamino neišlaikys... Kuo rašinyje pasirems?)
C. –  Suskaičiuoti nuo dešimt iki vieno... (Parodant mokiniams, kad jaučia nusivylimą... o skaičiuojant galima sugalvoti, kaip dirbti toliau...)
D. –  Iš anksto numatyti, kad taip gali nutikti ir būti pasiruošusiam iššūkiui, kūrybiniams sprendimams, bandyti sudominti mokinius pristatant kūrinį.

Pasekmės:

A. –  Geriau neisiu į pamoką, kad negaučiau dvejeto...  – Ir į kiek pamokų neisi? Visą savaitę, kol šį kūrinį analizuosime?  (Prarastas saugumo jausmas.)
B. –  Negaliu klausyti, kaip ji vis gąsdina tais egzaminais...  Užkniso visiškai...  (Sugadinti santykiai, galimai prarastas mokytojos autoritetas, padidėjusi gynyba ir sumažėjusi mokymosi motyvacija.)
C. –  Mokytojas nusiramins ir viskas bus gerai... ne pirmas kartas... (Mokytojas ne tik moko savo dalyko, bet gyvu pavyzdžiu parodo, kaip tinkamai išreikšti jausmus, kai kažkas vyksta ne taip, kaip buvo suplanuota. Mokytojas yra mokiniui autoritetas. Išsaugotas saugumo jausmas.)
D. – Mokytojas nustebino... Gal visai nieko tas kūrinys? Reikės paskaityti... (Laimėta motyvacija!)

Aš  renkuosi  C ir D.  Manau, kad svarbu parodyti mokiniams savo nusivylimą ar susierzinimą, jog jie nepasiruošė pamokai – mokytojas irgi turi jausmus. Tik patys turime rinktis – pyksime, barsimės, gadinsim santykius ar jausimės išmintingesni už vaikus, padėsime jiems ir tada, kai šie, atrodo, nieko nenori...

Tarkim, mokytojas lieka nustebęs, kad mokiniai neperskaitė tokio gražaus kūrinio apie meilę – Vaižganto  apysakos „Dėdės ir dėdienės“.  Tą nuostabą išreiškia nuoširdžiai, juk jaunam žmogui kalbėti apie meilę tikrai turėtų patikti... O jei dar mokytojas užsimins, kad šiame kūrinyje visas meilės trikampis... Taip ir pradėkime pasakoti kūrinį, pasiremdami tais mokiniais, kurie apysaką perskaitė.

Ant lentos nupieškime dvarą (čia gyvena Rapolas Geišė – apie 50 metų), baudžiauninkų trobeles, pažymėkime, kur gyvena Severiutė (jai 20 metų), kur gyvena Mykoliukas (jam apie 30 metų), papasakokime, kas juos sieja. O kai pradėsime kalbėti apie dvasinę ir kūniškąją meilę, neskubėkime, pacituokime tas jaudinančias vietas. Gražiau už Vaižgantą nepapasakosime. Sakote, visą pamoką turinį pasakoti? Taip. Visą pamoką pasakoti, grožėtis, liūdėti, ir  netgi juoktis, jei kam juokinga...  Kūrinio įspūdis labai svarbus. O tada jau žengsime toliau: žinodami kūrinio siužetą, skaitysime ištraukas, kalbėsime apie žemdirbio darbo prasmę, kūrybingą ir jautrią lietuvio sielą...  Kartais neatlikti namų darbai gali tapti dar įdomesnio darbo pradžia. Mano mokinė Rimantė, studijuojanti klasikinę filologiją, po brandos egzamino prisipažino, kad daugelį kūrinių ji perskaitė po to, kai jie buvo išanalizuoti klasėje, nes  tik tada tie kūriniai pasirodė įdomūs.

Skirdamas namų darbus ir nuoširdžiai norėdamas, kad jie būtų kuo geriau atlikti, mokytojas turėtų  įspėti mokinius, kad tie darbai labai svarbūs, kad jie bus vertinami, todėl pageidautų, kad mokiniai juos stropiai atliktų. Mokytojas netgi galėtų nuoširdžiai pašmaikštauti: „Taip seniai daug daug dešimtukų rašiau...“ Tokie žodžiai, rodantys mokytojo geranoriškumą,  daro teigiamą poveikį mokiniams. Ne tik mažesniems, netgi abiturientams.

O jei ir šįkart bus neatlikusių namų darbų, nepykime, o apgailestaukime:  įspėjome, palinkėjome sėkmės, o dabar teks rašyti skolą ar kt... Ir žodį tesėkime.

Tinginčių nemėgsta ir patys mokiniai. Pasinaudokime tuo, skirdami namų užduotį ir norėdami, kad ji būtų atlikta. Pavyzdžiui, mokydamiesi tam tikrą temą (istorijos, literatūros), skirkime mokiniams klausimus, į kuriuos jie turėtų pasigilinti namuose. Įspėkime: kitą pamoką dirbsime grupėse, tad kiekvienas turės į savo grupę atnešti indėlį. Kas gi norės ateiti tuščiomis?

Vis dėlto atėjo... Ką daryti? Jei tokių yra bent trys, tada sudarykime naują grupę ir skirkime užduotį. O gal jie atliks dar geriau nei kiti? Tik pagalvokime, kaip vertinsime. Nenusiteikime iš anksto, kad dabar tai jau įpilsime jiems po dvejetą...  Geriau būtų juos pagirti už atliktą darbą, gebėjimą įsitraukti į veiklą, bet maksimumo taškų nerašyti, nes nebuvo atliktas namų darbas. O gal sugalvosite kitaip...

Išvados. Jei skiriame namų darbus, būtinai juos tikrinkime, analizuokime, vertinkime. Mokytojo „užmirštas“ namų  darbas –  nepagarbos mokiniui ženklas: Jonukas tiek dirbo, vargo, o mokytojas  net nepažiūrėjo, ar atlikta... O Petriukas sėdi atsipūtęs ir juokiasi iš Jonuko – Petriukas  niekad  namų darbų neruošia...  Kuris iš jų laimingesnis? Kaip bebūtų, geriau eiti į pamoką, kai namų darbai nebuvo užduoti.

O kai mokiniai ateina į pamoką, neatlikę namų darbų, neskubėkime vertinti, o įsigilinkime į priežastis ir sureaguokime kūrybiškai.  Juk tik per santykį, kontaktą su mokiniu galime pasiekti puikių rezultatų.