Kai molbertas tampa gyvu kontekstu: ugdymo(si) idėja lopšelio grupėje

Ikimokykliniame ugdyme daug kalbama apie kontekstus, patirtinį mokymąsi, vaikui artimą aplinką. Tačiau kasdienėje praktikoje neretai nutinka taip, kad ugdomoji aplinka lieka labiau mokytojo sukurta nei vaikų išgyventa. Stendai būna gražūs, bet „užbaigti“, o vaikams lieka tik juos stebėti.

Ieškodama, kaip įtraukti pačius mažiausius vaikus į aplinkos kūrimą, pradėjau taikyti savo inicijuotą teminių kontekstų kūrimo idėją, kuri šiuo metu įgyvendinama Kauno lopšelyje-darželyje „Dobilėlis“, lopšelio „Paukštelių“ grupėje.

Šios idėjos pradžia buvo labai paprasta – grupėje stovėjo molbertas, kuris buvo beveik pamirštas, retai naudojamas. Norėjosi jį „prikelti“ ir suteikti jam prasmę. Taip molbertas tapo ne tik piešimo vieta, bet ir gyvu, nuolat kintančiu teminiu kontekstu.

Nuo šių mokslo metų pradžios molbertas jau nėra tik „užbaigtas vaizdas“. Jis keičiasi kartu su vaikais – su tuo, ką jie veikia, patiria, kuria. Vaikai patys papildo jį savo darbais, idėjomis, atradimais. Taip atsiranda ne dekoracija, o gyva erdvė, kurioje matosi vaikų veikla.

Rudenį molbertas atspindėjo rudens spalvas, gamtos reiškinius, šviesą, tamsą, šešėlius. Žiemą atsirado nauji akcentai – sniegas, šventės, žiemiški gamtos motyvai. Pavasarį molberte natūraliai išryškėjo saulės nubudimo tema, kuri vaikams padėjo dar geriau pajusti metų laikų kaitą. Vaikai stebi, kaip atsiranda vis daugiau šviesos, šilumos, spalvų ir gyvybės. Šią patirtį jie perkelia į kūrybą: atsirado saulė, debesys, pirmieji gamtos ženklai, spalvingi elementai, kuriuos vaikai patys renkasi ir kuria: klijuoja, piešia, spalvina, modeliuoja, lipdo.

Natūraliai prie molberto atsirado ir tęsinys – teminis stalas. Vaikams veikiant prie molberto, jie bet kuriuo metu gali persikelti prie stalo ir tęsti veiklą ta pačia tema. Taip atsiranda perėjimas iš vertikalios (dvimatės) erdvės į horizontalią (trimatę). Vaikai gali ne tik kurti vaizdą, bet ir jį „išgyventi“ – dėlioti, konstruoti, liesti, keisti. Tokiu būdu vaikai ne tik kuria, bet ir patiria skirtingas erdvines raiškos galimybes.

Labai svarbu, kad visa tai vyksta per žaidimą. Vaikai ne tik atlieka užduotis – jie žaidžia. Kuria ir tuo pat metu tyrinėja, improvizuoja, bando. Kūryba čia natūraliai susilieja su žaidimu, todėl veikla tampa jiems suprantama ir įdomi. Jie noriai grįžta prie šios erdvės, ją papildo, keičia, pratęsia. Tokia veikla leidžia vaikams mokytis per patirtį, išlaikant spontaniškumą ir džiaugsmą.

Prie šios idėjos pakviečiau prisijungti ir kartu su manimi grupėje dirbančią kolegę. Su vaikais ji taip pat įsitraukė į molberto kūrimą, todėl ši erdvė tapo gyvu bendrystės pavyzdžiu – joje susitinka vaikų idėjos, mūsų bendradarbiavimas ir kasdien gimstanti kūryba. Molbertas čia nuolat kinta, pildosi ir gyvena vaikų ritmu.

Didžiausia šios praktikos vertė – vaikų įsitraukimas. Net patys mažiausi noriai dalyvauja: renkasi, klijuoja, stebi, atpažįsta savo darbus. Jie jaučiasi svarbūs, matomi, o aplinka tampa „jų“.

Mano patirtis rodo, kad net ir paprasta, kartais pamiršta priemonė gali tapti labai stipriu ugdymo įrankiu, jei jai suteikiama nauja prasmė. Svarbiausia – leisti vaikui ne tik būti šalia, bet ir tapti kūrėju.

Autorė: Kauno lopšelio-darželio „Dobilėlis“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja Sigita Liubarskienė.