Kaip ikimokyklinio amžiaus vaikai sprendžia konfliktus?

Ikimokyklinio amžiaus vaikų bendravimas yra dinamiškas ir nuolat kintantis procesas. Vieną akimirką jis gali būti kupinas draugiškumo ir bendrystės, o kitą – jau peraugti į konfliktą. Riba tarp „malonu“ ir „nemalonu“ šiame amžiuje yra itin plona, todėl nesutarimai tampa natūralia vaikų socialinio gyvenimo dalimi.

Stebint vaikų žaidimus, dažnai kyla klausimas – kada verta įsikišti, o kada geriau palikti erdvės jiems patiems? Mano patirtis rodo, kad, neskubant reaguoti ir leidžiant vaikams patiems ieškoti sprendimų, rezultatai gali maloniai nustebinti. Vaikai tikrai geba rasti būdų, kaip išspręsti kilusius nesutarimus – svarbiausia, kad tam būtų sudarytos sąlygos.

Suaugusiojo vaidmuo – ne tik žodžiai, bet ir pavyzdys

Vis dėlto vaikų gebėjimas spręsti konfliktus neatsiranda savaime. Mes, suaugusieji – pedagogai, tėvai, bendruomenės nariai – turime nuosekliai rodyti aiškų, vertybėmis grįstą elgesio pavyzdį. Labai svarbu, kad mūsų žodžiai nesiskirtų nuo veiksmų.

Ne kartą esame girdėję, kad vaikai „sugeria“ ne tai, ką sakome, o tai, kaip elgiamės. Todėl pokalbiai apie taisykles, pagarbą, susitarimus ir jų laikymąsi neturi likti vien teoriniame lygmenyje – jie turi atsispindėti kasdienėje mūsų praktikoje.

Emocinio ugdymo programos – priemonė, bet ne tikslas

Šiuo metu turime gausybę emocinio ugdymo programų. Esu išbandžiusi kelias: „Zipio draugus“, „Kimochi“, šiuo metu testuojame „Think Equal“. Negalėčiau išskirti vienos kaip geriausios – kiekviena jų turi vertingų elementų. Svarbiausia – atsirinkti tai, kas konkrečiai grupei vaikų yra prasminga ir naudinga. Programos gali būti puikus įrankis, tačiau jos neveiks, jei nebus gyvo santykio, atviro dialogo ir nuoseklaus suaugusiojo pavyzdžio.

Pastebiu, kad vaikai labai empatiškai reaguoja į jautrias istorijas. Jei jiems suteikiama erdvė apmąstymui, jie reflektuoja, dalijasi savo mintimis. Ypač svarbu priimti kiekvieną atsakymą – jo nenuneigiant, nekritikuojant.

Toks bendravimas:

• stiprina pasitikėjimą,

• skatina atvirumą,

• padeda vaikui jaustis išgirstam.

Net jei atsakymai nėra „teisingi“, vaikas nebijos reikšti savo nuomonės ateityje. O tai – itin svarbus žingsnis konstruktyvaus konflikto sprendimo link.

Klaidos – natūrali mokymosi dalis

Svarbu prisiminti, kad klaidos yra neišvengiama mokymosi dalis. Per jas vaikai mokosi:

• suprasti save,• pažinti kitus,

• kurti santykius.

Todėl nereikėtų siekti „greito rezultato“. Socialiniai įgūdžiai formuojasi palaipsniui – kartais tam prireikia mėnesių ar net metų.

Gyvas pavyzdys iš praktikos

Noriu pasidalinti situacija, kuri iki šiol išliko atmintyje kaip stiprus vaikų gebėjimų įrodymas. Prieš kelerius metus grupė vaikų žaidė lauke. Iš pradžių viskas vyko sklandžiai, tačiau netrukus du vaikai demonstratyviai pasitraukė iš žaidimo – buvo akivaizdu, kad kilo konfliktas.

Neskubėjau įsikišti. Stebėjau situaciją iš šalies. Tuomet vienas vyresnių berniukų ėmėsi iniciatyvos – sustatė minkštasuolius ratu ir sukvietė visus žaidime dalyvavusius vaikus. Jis tarsi tapo moderatoriumi.

Pirmiausia jis paklausė vieno vaiko:

– Kaip tu jautiesi?

Vaikas atsakė, kad jam buvo nemalonu, kai draugas liepė išeiti iš žaidimo.

Tuomet moderatorius kreipėsi į kitą vaiką:

– Kaip tu manai, kaip jis jaučiasi?

Šis momentas man buvo įspūdingas – tai buvo tikras empatijos ugdymo pavyzdys praktikoje. Nors viso pokalbio neišgirdau, rezultatas buvo aiškus: vaikai susitaikė, atsiprašė ir toliau žaidė kartu.

Ko mus moko vaikai?

Ši situacija dar kartą patvirtino, kad:

• vaikai geba suprasti kitų jausmus,

• gali reflektuoti savo elgesį,

• moka rasti sprendimus, jei turi tam erdvės ir patirties.

Todėl itin svarbu:

• kalbėtis su vaikais,

• modeliuoti įvairias situacijas,

• kurti socialinių vaidmenų žaidimus.

Žaisdami vaikai „išbando“ gyvenimiškas situacijas saugioje aplinkoje. Kartodami skirtingus sprendimo būdus, jie pamažu juos įsisavina ir pradeda taikyti realybėje.

Kantrybė – būtina sąlyga

Svarbu suprasti, kad šie įgūdžiai nesusiformuoja per vieną ar kelis kartus. Kartais reikia dešimčių ar net šimtų pasikartojimų. Gali prireikti pusmečio ar metų, kol vaikas pradės savarankiškai taikyti išmoktus sprendimo būdus.

Šiandien, kai visi skubame, kantrybė tampa vis didesne vertybe. Tačiau dėl vaikų emocinės gerovės, pagarbių santykių ir bendruomenės harmonijos verta ją ugdyti.

Pabaigai

Būkime tie suaugusieji, kurių pavyzdys:

• įkvepia, o ne slopina,

• kuria, o ne griauna,

• padeda, o ne teisia.

Tegul mūsų žodžiai sutampa su veiksmais, ribos būna aiškios, o santykiai – grįsti pagarba ir meile.

 

Straipsnio autorė: Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos vaikų darželio „Mažųjų akademija“ Mokytoja Ramunė Puzienė