Kaip sukurti alternatyvą skaitmeninei ugdymo(si) aplinkai?

Kai prieš penkerius metus išgirdau draugų, Rusijos švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto akademikų, Olgos Kukuškinos ir Nikolajaus Malofejevo pasakojimą apie jų vienerių metų anūko reakciją į padovanotą kartoninę knygutę, kurią mažylis, braukdamas piršteliu per ekraną, bandė atrakinti kaip planšetę, mintyse pagalvojau, kad ypatingą humoro jausmą turintis instituto vadovas šiek tiek sutirštino spalvas. Tačiau po kelerių metų sesuo papasakojo, su kokiais sunkumais susidūrė jos septynmetis sūnelis, nežinia kiek metų skaičiuojančiame ir seniai remonto prašančiame Lenkijos viešbutyje, kai išsimaudęs tokio pat senumo duše, sunerimęs pakvietė mamą ir prisipažino, kad nemoka užsukti dušo, kadangi yra pripratęs prie kilnojamos vandens maišytuvo rankenėlės. Šie du epizodai privertė susimąstyti, kad populiari žymaus Amerikos rašytojo ir lektoriaus Marko Prenskio citata apie skaitmeninius čiabuvius nėra vien tik gražių žodžių rinkinys. XXI amžiaus karta, apsupta skaitmeninių technologijų, nešama beprotišku greičiu besikeičiančios informacijos srauto, mėgstanti vienu metu atlikti kelis darbus, mokykloje taip pat turi būti apsupta skaitmeninės ugdymo(si) aplinkos. Ir čia vaizduotėje iš karto iškyla niūrūs pesimistų veidai, ironiškai klausiantys, ką daryti mokytojui, kuris kompiuterį turi ne klasėje, o, geriausiu atveju, namuose; kaip paaiškinti mokiniui, kad juodą lentą perdažius balta spalva, ji vis tiek netaps interaktyvia lenta; ką atsakyti klausiantiems, kodėl šalyje vienos mokyklos turi planšetėmis aprūpintas klases, o kitos džiaugiasi senu ir be galo garsiai dirbančiu kompiuteriu? 

Mano mokykloje planšetinės klasės taip pat nėra; informacinių technologijų kabinete vienas kompiuteris tenka dviem mokiniams, o iš vienintelės mokykloje esančios interaktyvios lentos, kabančios mano klasėje, likęs tik pavadinimas. Nepaisant to, esu didelė informacinių technologijų gerbėja ir nuolat savo pamokas papildau įvairiomis programomis sukurtomis užduotimis. 

Tačiau šis straipsnis skirtas ne skaitmeninių technologijų mėgėjams, o tiems, kuriems iš bejėgiškumo svyra rankos besistengiant sudominti socialiniuose tinkluose sėdinčią kartą, apsuptą kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir kitų XXI amžiaus išradimų. Seniai praėjo tie laikai, kada nuo televizoriaus ar kito buities prietaiso atlikusi dėžė virsdavo lėlių nameliu, krovininiu automobiliu ar vaizduotės bangomis skriejančiu burlaiviu. Tačiau ne dėl to, kad vaikai nustojo fantazuoti. Tiesiog nebeliko būtinybės – juk šiandien parduotuvių lentynos linksta nuo įvairiausių žaislų. Noras žaisti niekur nedingo, tik žaidimai perėjo į kitą – skaitmeninį – lygį. Todėl, žinodama savo mokinių poreikius, sukūriau jiems skaitmeninę klasę, konkrečiau – jos alternatyvą, kadangi, kaip minėjau aukščiau, aš taip pat negaliu pasigirti esanti aprūpinta visomis mokinių mėgstamomis skaitmeninėmis technologijomis. 

Kaip „skaitmeninė klasė“ atrodo realybėje?

Jau antrus metus ant mano kabineto durų kabo smalsumą žadinantis paieškos sistemos Google simbolis, informuojantis, kad čia galima rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Auklėjamosios klasės stendas transformavosi į Facebook lentą, nes joje esančią infomaciją vaikai pastebi greičiau nei įprastame stende. Elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems vaikams ant stalo išdėliojau emocijų pultus, pagamintus iš biriems produktams skirtų dėžučių.

Su sinonimais susipažinti jau keletą metų padeda internetiniai emocijų veideliai. Matydama vaikų susidomėjimą kasdien virtualioje erdvėje naudojamais simboliais, šių metų pradžios šventinį stendą papuošiau ant ledų pagaliukų sutūpusiais emocijų veidukais. Jie pasitarnaus mokant sakinio rūšis, apibūdinant literatūrinio kūrinio nuotaiką, kalbant apie savo jausmus, įsivertinant pasiekimus, sprendžiant iškilusias problemas ir pan. Tai ne vienintelė įsivertinimo priemonė mano klasėje. Visus metus mokiniai pildo atminties planšetes, kurios, nors ir yra kartoninės, tačiau atminties kiekybe ir kokybe nenusileidžia tikrosioms. Susivokti savo poelgiuose pamokų metu ypač padeda įsivertinimo ekranai

Didžiajai daliai mokytojų tikrai labai sunku suspėti su karta, turinčia susiformavusius įgūdžius naudoti daug ir įvairių informacijos šaltinių (medžiagą iš spausdintinių, elektroninių šaltinių, televizijos, radijo laidų įrašus, internetinius dienoraščius, pranešimus spaudai...) Tačiau tai nereiškia, kad mokytojas privalo pulti mokytis programuoti sudėtingus žaidimus. Galima pradėti nuo paprastų, didelių informacinių technologijų kompetencijų nereikalaujančių užduočių rengimo, kurios ne tik pakeičia nusibodusius vadovėlius, bet ir padeda mokytojui individualizuoti ir diferencijuoti ugdymo procesą neišskiriant nei vieno vaiko. Kompiuteriu parengtos užduotys vizualiai atrodys panašios, skirsis tik jų atlikimo metodika, užduočių lygis ir kiekis. Todėl tai ypač naudinga mokytojams, ugdantiems skirtingos raidos ir gebėjimų mokinius. Kalbu apie mums visiems pažįstamas Microsoft Word ir PowerPoint programas, padedančias sukurti spalvingas mokomąsias ir vaizdines priemones. 

Alternatyva skaitmeninei ugdymo erdveiPaspaudę šią nuorodą pamatysite, kaip smagiai galima mokytis dalelyčių vartojimo taisykles, perkeltas į iPad muzikos grotuvą primenančias skaidres. Tam nereikia turėti nei planšetinių kompiuterių, nei išmaniųjų telefonų, užteks ekrano ir multimedijos įrangos. Beje, internete galima rasti be galo daug žaidimų, parengtų PowerPoint programa, šablonų. Jums tereikės įkelti į juos savo tekstą ir galėsite žaisti. Daugiau apie tai skaitykite čia.

Vaikams būtina žaisti

Ir vėl girdžiu pesimistų kalbas, kad popierinės imitacijos problemos neišspręs. Žinoma, kad ne, bet šiame straipsnyje aš norėjau pasidalinti mintimis ne apie informacinio raštingumo ugdymą. Jums, mieli kolegos, pristačiau neįkainojamą žaidimo metodą! Žaiskite su vaikais ir jie bus jums už tai labai dėkingi. Netikite? O be reikalo. Pavyzdžiui, mes su septintokais neasmenuojamųjų veiksmažodžių formų mokėmės žaisdami su kartoniniu nameliu, pagamintu iš dėžutės, likusios nuo mano žieminių batų. Traukdami prie raktų prikabintas užduotis mokiniai džiūgavo taip, lyg Teleloto studijoje būtų laimėję raktelius nuo buto ar automobilo.

Tad nebijokite pasirodyti nerimti, nes vaikams reikia į juos panašių žaidimo partnerių. Priešingu atveju jie abejingai stebės klasėje vykstančius veiksmus, nekantraudami kuo greičiau pasinerti į virtualų pasaulį, kuriame galima rasti tai, ko trūksta realiame gyvenime.  

Praėjusiais metais didelių žydrų akių savininkės, atvykusios į mūsų mokyklą iš kitos ugdymo įstaigos, mama man papasakojo, kaip susižavėjusi jos dukra vieną dieną šūktelėjo:
– Įsivaizduoji, mama, mes per lietuvių kalbos pamokas žaidžiame! 
– Kaip žaidžiate, ar nebūna pamokų? – apstulbusi klausinėjo mama. 
– Ne, vakar buvo žodžių kartuvės, šiandien varstėme priesagų širdeles, o netrukus žaisime daiktavardžių linksniuočių „Bingo!“    

Alternatyva skaitmeninei ugdymo erdvei 2

Nors skaitmeninė karta labiau linksta prie technologijų, tačiau ji mielai tiesia ranką ne tik prie kompiuterio pelės, bet ir prie paprasto žaidimų kauliuko. Skamba neįtikinamai, tačiau jiems tikrai patinka išmesti plastikinį, medinį, popierinį ar kitokį kauliuką, nes jis mano pamokose – ne tik stalo žaidimų priemonė. Kauliukas leidžia pasirinkti užduotį, sužinoti, kokius žodžius reikės panaudoti sakinyje, išsirinkti darbo grupėje narius ir pan. Ir visa tai mielai priima skaitmeniniai čiabuviai! Tačiau tai – kito straipsnio tema.

 

Klaipėdos Litorinos mokyklos
surdopedagogė ekspertė, 
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė 
SIGITA KOROLIOVĖ