Klausinėjimo nauda pamokoje: kaip tai veikia pažintinius procesus?

„Svarbiausias dalykas – nesiliauti uždavinėti klausimus.“ (Albertas Einšteinas)

Rengiant šiuolaikines pamokas, svarbu numatyti, kad mokinys būtų įtrauktas į aktyvų, sąmoningą mokymąsi, o mokytojas atliktų pagalbininko vaidmenį. Tai priešprieša tradiciniam mokymui, kai dominuoja mokytojas, pateikiantis aiškinimą, vaizdines priemones, demonstravimą, o mokiniai turi šias žinias priimti.  

Žinoma, kartais tam tikros aplinkybės, pavyzdžiui didelės klasės, laiko trūkumas parengti aktyvių mokymosi veiklų ir užduočių, priverčia kliautis tradiciniu mokymu. Tačiau ir tuo atveju galima daug nuveikti. Ir tas būdas labai paprastas – tiesiog sužadinti mokinių dėmesį užduodant jiems klausimų. Klausinėjimas yra ta veikla, kai nuo mokymo pereinama į aktyvų mokymąsi. Tai galingas ir naudingas įrankis, efektyviai įtraukiantis mokinius ir skatinantis aktyvųjį mokymąsi bei kritinį mąstymą. Galimi du keliai – dėstymą papildyti klausimais arba mokyti naujo dalyko klausimų metodu, kad būtų sužadintas jų smalsumas, o atsakinėdami įžvelgtų loginius dalyko ryšius ir patys susikurtų supratimą (žr. į pavyzdį pabaigoje).

Kodėl svarbu uždavinėti mokiniams klausimus? Pažintinė klausimų funkcija

Ar reikia skirti dėmesio mokinių klausinėjimui, kai pristatoma nauja tema? Iš tiesų tai yra svarbu, nes tinkamai parinkti klausimai leidžia suprasti, kokių žinių ar mokymosi patirties mokiniai jau turi. Jeigu norima išlaikyti auditorijos dėmesį ir įgyvendinti pamokos planą numatytais žingsniais, neišvengiamai svarbu gebėti laiku užduoti tinkamus klausimus. 

Apskritai pastaruoju metu klausinėjimas, kaip metodas, buvo nuvainikuotas, priskiriamas prie tradicinių mokymo būdų, kaip labai įprasta mokymosi veikla. Tačiau jam dera sugrąžinti gerą vardą, ypač pažinus, kokius pažintinius (kognityvinius) procesų jie suaktyvina. 

Skatina socialinį įsitraukimą ir didina dėmesingumą. Klausinėjimas yra žodinio bendravimo forma ir svarbi bet kokio visaverčio pokalbio dalis. Taigi klausinėjimas nutraukia vienakryptį kalbos srautą tradicinėse pamokose ir atveria besimokantiesiems bendravimo galimybę: samprotauti, dalytis žiniomis ar nuomone. Taip sužadinamas ir palaikomas auditorijos dėmesys ir pojūtis, kad jų mąstymas ar žinios kitiems yra svarbios, kiekvienas gali pasisakyti. Tai padidina mokinių įsitraukimą į mokymosi veiklas.

Plečia ir stiprina kalbos vartojimo įgūdžius. Prieš atsakydami į klausimą, mokiniai turi suvokti jo esmę. Tuo metu įvyksta jo prasmės apmąstymas, aktyvuojasi mąstančiojo kalbiniai gebėjimai, nes jis sutelkia dėmesį į sąvokų ar kitokio žodyno reikšmes, o atsakydamas turi galimybę praktiškai vartoti ką tik suprastas sąvokas ir naują žodyną. Jei klausimo žodynas susijęs su asmenine patirtimi, klausimas gali dar labiau įtraukti į temos analizę per individualią patirtį. O jei sąvokos yra susijusios su nauja tema, tikslingai formuluojant klausimus, mokiniai paakinami  gilintis į sąvokų prasmę ir jas vartoti. 

Suteikia grįžtamąjį ryšį. Kiekvienas klausimas reikalauja atsakymo (išskyrus retorinius klausimus), t. y. grįžtamojo ryšio. Taigi jei mokiniai supras užduotą klausimą, jie ieškos atsakymo atgamindami įgytas žinias ir įgūdžius ir jį pateiks! Tai yra elementari klausinėjimo nauda. Per pamoką nuolat klausinėjantis mokytojas gauna atsaką, kaip mokiniai supranta jo dėstomą dalyką, ar pamoka vyksta jiems priimtinu greičiu. Klausimai ne tik mokytojui padeda surinkti duomenis apie mokinių žinias, bet ir besimokantiesiems sudaro galimybę mąstyti apie tai, ko yra mokomi, aktyviai galvoti apie klausimo esmę ir atrinkti ir panaudoti įgytas žinias atsakymui pateikti.

Skatina kritiškai mąstyti ir analizuoti. Geri klausimai yra įtraukiantys ir atveriantys kelią atsakymų alternatyvoms. Šiems priskiriami atvirieji klausimai, kurie dažnai turi daugiau nei vieną teisingą atsakymą. Uždavus tokį klausimą, galima paprašyti atsakymus pateikti viešai, tačiau galima paprašyti juos tyliai pasilikti sau. Tuomet užrašius pirmuosius atsakymus (ar „kitų mokinių“ atsakymus) paprašyti tyliai palyginti su savuoju arba sugalvoti daugiau variantų. 

Kiekvieną atsakymą reikia nagrinėti atskirai ir palyginti tarpusavyje, kad būtų galima kritiškai įvertinti ir pasirinkti geriausią alternatyvą. 

Stiprina savimonę ir motyvaciją. Mokiniams reikia žinoti, kad jiems sekasi mokytis. Taigi, stebėdami savo atsakymus, besimokantieji gali suvokti, kad žinojo (arba nežinojo), kaip atsakyti, ir kad išmoko naujų dalykų. Atrastas atsakymas virsta jaudinančiu momentu ir konkrečiai parodo, kad pastangos atsiperka. Tai proga pamatyti, kad sekasi mokytis, tai sukuria motyvaciją ir sustiprina dėmesį. Ypač tada, kai yra mokytojo šiltai pagiriamas. Klausimai apskritai motyvuoja, nes ne tik iš karto gaunamas apdovanojimas už dalyvavimą, bet ir iš karto tampa aiškūs mokymosi pasiekimai. Mokiniai atsakinėdami taip pat repetuoja ką tik įgytas žinias, taip sustiprindamas atmintį.

Kokius klausimus užduoti? 

Inertiškai linkstama užduoti daug faktinių klausimų, į kuriuos atsakant reikia prisiminti faktus. Tokie klausimai iš esmės nėra ydingi, jų paskirtis – priminti ar patikrinti ankstesnes žinias, akcentuoti pagrindinius temos aspektus ir kt. Tačiau klausimai apie faktus neskatina supratimo ar žinių taikymo, t. y. mąstymo įgūdžių. O juk labai svarbu mokyti taip, kad mokiniai įgytų supratimą, ne tik žinias. Tam pasitarnauja mokymas per klausimus. Trevoras Kerry‘s („Effective Questioning“, 1982) išskiria tokius aukštesniojo mąstymo klausimų tipus: hipotetinis spėjimas (Kas atsitiktų, jei rytoj nukirstume visus pasaulio medžius?); priežasčių išvardijimas (Kodėl  trečiojo pasaulio šalių gyventojai turi tiek daug vaikų?); įvertinimas (Kokių yra įrodymų, kad egzistuoja arba neegzistuoja pomirtinis gyvenimas?); problemos sprendimas (Kaip pragręžti medį neperkaitinant grąžto?). 

Iš anksto apgalvojus seriją klausimų, galima jais paaiškinti ir naują temą. Į juos atsakydami mokiniai bus skatinami remtis jau įgytomis žiniomis arba jiems atspirties tašku taps prieš tai pateiktas klausimas. Taip klausimas po klausimo mokinys išmąstys, ką tradiciškai mokytojas papasakotų pats. Jo susikurtas supratimas ir atrasti loginiai ryšiai ir sukurs tikrąjį dalyko suvokimą (žr. į pavyzdį tekso apačioje).

Kokios galimos nesėkmės?

Kiekvienas mokymo modelis turi ir savų trūkumų. Aktyvus klausinėjimas per pamokas irgi ne visada gali būti parankus ar pateisinti lūkesčius. Pagrindiniai jo trūkumai būtų šie – klausinėjimas ir atsakymų išlaukimas užima daug laiko, sunku įtraukti visus mokinius, taikliems klausimams formuluoti reikia meistriškumo. Trevoras Kerry‘s nurodo ir kitas galimų nesėkmių priežastis: per daug sudėtingi klausimai, per daug sudėtingas žodynas, per mažai skiriama laiko atsakymams apgalvoti, mokiniai nepakankamai įsitraukia, nes gauna per menkus paskatinimus, arba mokytojas negeba pastūmėti teisingo atsakymo link. Geriausia, kai klausimai būna aiškūs ir trumpi ir negailima šiltų pagyrimų.

Pavyzdys: 

Kodėl karštas oras kyla? (Kai išmokstamas tankis ir plėtimasis)

Mokytojas: Kodėl kamštinė medžiaga plūduriuoja vandens paviršiuje?
Mokinys: Todėl, kad jos tankis mažesnis.
Mokytojas: Teisingai. O štai oras šildomas plečiasi. Kuo plėtimasis susijęs su tankiu?
Mokinys: Tada tankis mažėja.
Mokytojas: Taip. Tad kas atsitinka karštam orui, kai jį supa šaltas oras? (tyla) Na, o kaip buvo su mažesnio tankio kamštine medžiaga ir vandeniu?
Mokinys: Kamštis plūduriavo paviršiuje.
Mokytojas: Teisingai. O jei karštas oras supamas šalto oro?
Mokinys: Jis taip pat plūduriuos.
Mokytojas: Teisingai. O kodėl?
Mokinys: Nes karšto oro tankis mažesnis nei šalto oro.
Mokytojas: Puiku. Taigi karštas oras plūduriuoja šalto oro paviršiuje. Ar gali pasakyti kokį pavyzdį?
Mokinys: Oro balionas.
Mokytojas: Būtent. Taigi karštas oras kyla.

(Geoff Petty. „Šiuolaikinis mokymas. Praktinis vadovas“, 2004)

 

Tekstą rengė Rita Masiliūnienė