Lyčių lygybė istorijos pamokose

Su lyg ta pačia akimirka, kai pradėjau domėtis lyčių lygybe, vis pasvarstydavau, kaip reikėtų tai integruoti į savo pamokas. Pripažinsiu, pradėti ką nors daryti buvo sunku, nes nesinorėjo nieko daryti dirbtino, juk tada vaikai tikrai supras, kad aš pritempinėju dalykus. Tokio pritempinėjimo aš pati labai nemėgstu ir greitai pajaučiu, jei koks, sakykim, lektorius, mokymuose kalba bet ką, nes reikia. Turbūt ir jums pažįstama situacija. 

Istorijos mokytojai greičiausiai mane supras puikiai, kai pasakysiu, kad mokyklinė istorija – vyrų kurta istorija. Ar tai blogai? Ne. Bet kur moterys? Kodėl istorijos vadovėlių bei istorijos bendrųjų programų autoriai neatkreipia dėmesį į kitą lytį? Gali man sakyti, kad tik vyrai ir kūrė istoriją, nes tokios sąlygos buvo, moterys užspaustos ir pan. Taip, teiginyje tiesos yra, bet aš, kaip istorijos mokytoja, žinau begalę moterų, kurios tiek daug nuveikė ir veikė ne ką mažiau įdomiai, nei vyrai, todėl yra vertos įtraukti į programas. 

Deja, istorijos vadovėliai yra sukonstruoti tik iš vyriškosios pusės. Man apmaudu, kad vadovėlių bei bendrųjų programų autoriai neatkreipia dėmesio į tokį dalyką, kaip lyčių lygybė. Kita vertus, aš nepalaikau ir Švedijos pavyzdžio, jų vadovėliuose turi būti nurodyti lygus skaičius moterų, ir lygus skaičius vyrų. Grįžtant į straipsnio pradžią, dirbtinumo nemėgstu kurti. Bet, kai mūsų vadovėliuose moterų yra itin mažai paminėta, darosi baugu.

Taigi, lygiavertiškumas nepaisant lyties, man yra labai svarbus, noriu, kad ir mokiniai mano pamokose jaustųsi lygiaverčiais bei matytų, kad istorija ne tik vyrų, bet ir moterų kurta, kitaip tariant, ji buvo kurta žmonių, nepaisant lyties. Todėl noriu  pasidalinti su jumis metodais, kuriuos aš naudoju savo pamokose.  

Metodai paprasti, bet jie veikia. Man yra mergaitė kartą pasakius, kad per mano pamokas jaučiasi, jog galinti bet ką. Sako nesijaučiu kvaila. Šie mokinės žodžiai mane labai įkvėpė stengtis ir toliau puoselėti mintį apie lyčių lygybę klasėse. Taigi, ką aš darau? 

Pirmiausiai, pradėsiu nuo techninių dalykų (galima integruoti į visas pamokas nepriklausomai nuo dalyko):

• Pamokoje stengiuosi nenaudoti tik vyriškosios giminės žodžių, nebent kreipčiausi į berniukus ar vaikinus. Mūsų kalba yra be galo graži, bet tuo pačiu sėjanti seksizmą. Todėl galvoju, ką kalbu ir, pavyzdžiui, vietoj sakydama visai klasei „patys nuspręskite ką daryti“, pabrėžiu pačios ir patys. Kitaip tariant, išryškinu abi lytis sėdinčias klasėje.
• Antras dalykas, jeigu man reikia pagalbos susinešant vadovėlius, planšetes, kompiuterius ar bet ką, nesvarbu ką, prašau jos ne tik vaikinų, bet ir merginų. Pavyzdžiui, dažnai mano pamokose mokiniai dirba grupėse, tai reiškia, kad tik atėjus į klasę jie turi susistumdyti suolus bei kėdes (mokykloje, mes, mokytojai, neturim savų klasių, todėl vaikštom per klases), to prašau padaryti ne tik berniukų, bet įdarbinu ir mergaites. 
• Trečia, grupinis darbas. Mokytojai, turbūt žinote, kad grupėje dažnai reikia paskirstyti „grupės vadovą“. Vadovaujančius stengiuosi paskirstyti po lygiai, ir mergaites, ir berniukus. Labai veikia šis metodas. Regis toks paprastas, bet taip, aš mokiniams parodau, kad vadovauti/lyderiauti gali ir mergaitės, ir berniukai. Jie taip pat, pradeda pasitikėti savimi labiau. 
• Ketvirta, klasėje leiskite pasisakyti ir berniukams, ir mergaitėms. Pamokos metu pastebėkite, ką dažniau kviečiate atsakinėti. Jei mergaites, kvieskite ir berniukus ir atvirkščiai. 

Čia pasidalinau keletą pavyzdžių iš na, pavadinkime, techninės srities. Bet turiu ir iš dalykinės pusės metodikos, kurią apgalvojus panaudoju:

• Mėnuo vyrams, ir moterims. Aš labai mėgstu ilgalaikius namų darbus ir ilgalaikius projektus, todėl, kad sukuriama proga eiti į gylį, platesnį vaizdą. Mokiniai gali pažvelgti giliau, stipriau į istoriją ir mano supratimu, iš tokių projektų, namų darbų žinios yra įsisavinamos ilgesniam laikui. Taigi, skiriu klasėms, nesvarbu kokioms, mėnuo įžymiems vyrams, kitą mėnesį moterims. Kadangi istorijos pamokas turi dvi savaitines, mokiniai žino, kad vienai pamokai iš jų turi pasiruošti apie istorinę asmenybę, vyrą ar moterį. Dažniausiai paskiriu ir laikotarpį ir ten mokiniai turi kapstyti žymių moterų, vyrų. Nesvarbu kokios srities, meno, politikos, ekonomikos ir pan. Kadangi mokykloje yra kamštinės lentos, ten sukabiname jų parengtas iškarpas ir trumpus aprašymus apie asmenybes. 
• Pabrėžti moterį. Kai yra kalbama, kad ir apie Lietuvos Pirmosios Respublikos prezidentus, aš papasakoju mokiniams ir apie šių vyrų žmonas. Pavyzdžiui, Antano Smetonos žmona Sofija, juk ji tokia akyvi buvo! Ir bent poros sakinių per pamoką verta paminėjimo. 
• Istorijos pamokose, ypatingai su 10-tokais kalbu apie feministinį judėjimą. Jis istorijos vadovėliuose yra menkai aprašomas, programoje taip pat. Kodėl? Aš nežinau. Net nereikia aiškinti, koks svarbus šis judėjimas, itin pakeitęs ir ano meto, ir  šiuolaikinių moterų gyvenimą. Apskritai, feminizmo judėjimas yra nepaprastai įdomus, verta kalbėtis. 
• Visada pabrėžiu moters padėtį bet kokioje visuomenėje. Pastebiu, kad visada septintokams yra nepaprastai įdomu sužinoti moters padėtį senovės civilizacijų laikotarpiu, tada lyginame su šių laikų moterų vaidmeniu, išskiriame skirtumus, panašumus, diskutuojame. 

Tad tiek tų metodų, kaip įtvirtinti klasėje lyčių lygybę. Apie ją verta diskutuoti, mokiniams tai nepaprastai įdomu, tai mane labiausiai žavi! O mokytojams linkiu, nebūti tik programiniais mokytojais, kartais nuo jos nukrypti yra sveika ir patiems, ir mokiniams. Būkite drąsus keisti ir keistis, taip eisim į geresnę Lietuvą! 

Teksto autorė: Vilniaus krikščionių gimnazijos istorijos mokytoja Marija Serbintaitė
Daugiau apie lyčių stereotipus galite paskaityti
Marijos kuriamame Facebook Puslapyje FEMA