Mažas akmenėlis didelį vežimą verčia...

Taigi norėčiau trumpai apsakyt, kad mūsų 1c klasės ,,vežimui“ nutiko kitaip – ir nutiko labai gražiai.

Karas Ukrainoje sujaukė ir išgąsdino pasaulį, o jo atgarsiai netruko atraibuliuot ir iki mūsų šalies, ir iki mūsų mokyklos.

Vieną rytą sužinojome,  kad į mūsų klasę mokytis ateina šešiametė ukrainietė Zlata. Jaudinausi pati, sujudo sukruto ir mano pirmokai. Kalbėjom, svarstėm, tarėmės, kaip geriau ir draugiškiau sutikti naująją mokinę, ką tik palikusią savąjį kraštą ir nemokančią mūsų kalbos. Bet mažutė, žvitriaakė mergaitė buvo it specialiai ,,pritaikyta“ mūsų klasei. Vaikai nuo pirmos dienos veržėsi su ja draugauti, siūlė visokią pagalbą, o ir mokinių tėvai tarėsi su manimi, kuo galėtų padėti. Kitaip sakant, vienas vaikas (,,mažas akmenėlis“, anot patarlės) leido mūsų klasei atsiskleisti pačiomis geriausiomis, pačiomis gražiausiomis savybėmis: gerumu, dosnumu, mokėjimu jausti kitą. Ir Zlata – labai guvi, gabi, imli – netruko mums ,,atsilyginti“: gal jau trečią rytą sveikinosi su mumis taisyklingu ,,labas rytas“, uoliai mokėsi visų dalykų, bet itin sparčiai – lietuvių kalbos! Džiaugėmės visi!

Dabar, tvarkai pasikeitus, Zlata lietuvių kalbos mokysis su nauja mokytoja, bet tikime, kad ir toliau drąsiai ners į lietuvių kalbos paslaptis. O vaikai ir toliau sieks jai padėti, paaiškinti, užvaduoti... Save, beje, taip pat pagaunu ,,repetuojančią“ tą ar kitą sakinį rusų kalba... Ir taip kyla mūsų klasės ,,vežimas“ į didelį ir aukštą kalną. 
Kas rytą. Kasdien. Nuolat. Ir gera matyti, kiek daug dosnumo, draugiškumo ir meilės gyvena pirmokų širdelėse!

Kauno „Vyturio” gimnazijos  pradinių klasių mokytoja Laimutė Kučinskienė