Naratyvinis žaidimas Vilniaus „Žilvinėlio“ lopšelyje-darželyje

Naratyviniam žaidimui vis labiau stiprinant savo pozicijas Lietuvos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose, praėjusiais mokslo metais įsitraukiau į šį nuostabų projektą ir aš su savo „Uosiukų“ grupės vaikais (4–5 m.). Apie naratyvinį žaidimą buvau girdėjusi jau seniai: tai gilias ištakas turintis naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodas, apjungiantis vaikų pasakojimus, žaidimus, tyrinėjimą ir mokymąsi tam tikru būdu, kai visos veiklos susijungia ir persipina tarpusavyje bendrai kuriant žaidimo siužetą (Brėdikytė, 2017).

Naratyvinis žaidimas ypatingas tuo, kad akcentuoja laisvą vaikų žaidimą. Kas yra laisvas žaidimas? Didžiosios Britanijos organizacija „Play England“ laisvą žaidimą įvardina kaip vaikų inicijuotą, nestruktūrizuotą veiklą, kuriai suaugusieji nekelia jokių tikslų ir reikalavimų. Suaugusysis tarsi lieka nuošalyje kaip saugios aplinkos vaikams kūrėjas, bet kada galintis įsitraukti į žaidimą su sąlyga, kad žaidimo vadovo (modeliuotojo) pozicija išliks vaiko rankose.

Toks žaidimo metodas mums, kaip pedagogams, suteikia labai daug žinių apie ugdomus vaikus – atsiskleidžia lyderiai, stebėtojai, kuriems reikia padrąsinimo įsitraukti į žaidimą. Kartu šis metodas yra ir didžiulis iššūkis pedagogui. Mes, pedagogai, esame įpratę modeliuoti veiklas, pakreipti iš anksto suplanuota linkme. Perleisti vadovavimą į vaiko rankas, nenutraukti ir nesugandinti žaidimo, nekoreguoti jo pagal savo matymą, susilaikyti nuo patarimų yra daugiau pastangų reikalaujanti užduotis, nei galėjau tikėtis.

Naratyvinio žaidimo metodas į „Žilvinėlio“ lopšelį-darželį atkeliavo užpildžius paraišką VŠĮ Vilniaus pažangos centro finansuojam projektui „Naratyvinis žaidimas“. Dalyvavau projekto organizatorių mokymuose, po kurių ėmiau taikyti naratyvinio žaidimo metodą mano ugdomoje „Uosiukų“ grupėje. Ėmėme žaisti.

Sunkiausia užduotis buvo išsirinkti pasaką, pagal kurią vaikai kurs siužetą žaidimui. Pirmajam bandymui parinkau K. Čiukovskio pasaką „Daktaras Aiskauda“, kurioje gausu herojų ir, mano manymu, erdvės vaikų interpretacijoms. Perskaitę pasaką su vaikais ėmėmės žaidimo erdvės, kostiumų ir dekoracijų ruošimo.

Tėveliai, išgirdę apie grupėje vykstantį projektą, labai džiaugėsi ir parūpino žaliavą dekoracijoms. Iš atneštų kartoninių dėžių statėme laivą, kuriuo plauks pasakos herojai – žvėreliai.

Jau šitame etape leidau sau atsitraukti ir stebėti vaikus, kaip jie patiria kūrybos džiaugsmą, mėgaujasi procesu. Pradžioje vaikai intensyviai statė, vėliau ginčijosi, kiekvienas norėjo statyti savaip, bet galiausiai (kas labiausiai nudžiugino) suprato, kad tik bendradarbiaudami ir girdėdami vieni kitus jie patirs sėkmę ir pastatys laivą.

Pasiruošę erdvę ir dekoracijas, dalinomės vaidmenimis. Vaikai patys pasirinko, į kokius herojus iš skaitytos pasakos „Daktaras Aiskauda“ įsikūnys: rinkosi kostiumus, kaukes. Man atiteko daktaro Aiskaudos vaidmuo. Visą pasaką žaidėme per keturis epizodus, tiek, kiek vaikams norėjosi vystyti siužetą, man įsitraukiant tik sulaukus vaikų kvietimo žaisti kartu.

Įdomu buvo stebėti, kad su kiekvienu epizodu vaikams darėsi vis lengviau įsijausti, jie drąsiau siūlė idėjas, kreipė žaidimą savo norima linkme, laisvėjo vaikų fantazija, pasitelkė loginį mąstymą ieškodami išeičių, augo vaikų sąmoningumas darant išvadas. Paskutinio epizodo metu vaikai visiškai atsipalaidavo, išlaisvino savo kūrybiškumą ir mėgavosi laisvu žaidimu.

Stebėdama žaidžiančius vaikus, atkreipiau dėmesį, kad šiuolaikiniams vaikams trūksta žaidybinės patirties. Pasaką dažniau norima atkartoti tokią, kokia buvo išgirsta. Kurti savo siužetą, pakreipti kita linkme nei knygelėje trūksta iniciatyvos, praktikos žaisti laisvą žaidimą. Patirties trūksta ir pedagogui – kurti kontekstus, skirti daug laiko erdvės kūrimui, apgalvoti detales, kurios įtrauktų vaikus į žaidimą, žaidžiant neskubinti vaikų, žaisti lėtai ir pasigardžiuojant.

Tik mūsų žaidimo epizodams įpusėjus suvokiau, kaip svarbu suaugusiajam likti nuošaly ir leisti vaikams laisvai žaisti, nekontroliuojant žaidimo eigos. Naratyvinis projektas buvo labai įdomi patirtis tiek vaikams, tiek man, kaip pedagogui. Atradau, kad vaikui žaidimas – tai savo patirčių atkartojimas perkuriant taip, kaip jis to norėtų, kas augina vaikų emocinį raštingumą.

Perspektyvoje manau, kad naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodą būtų tikslinga taikyti jau nuo ankstyvojo amžiaus, tik vaikams atkeliavus į darželį. Ankstyvo mokymosi ir raidos tyrimų rezultatai rodo, kad kai vaikai sulaukia palaikymo žaisdami, žaidimas neužima realaus mokymosi vietos, o priešingai – padeda mokytis(From-berg ir Bergen, 2002; Brėdikytė, 2017). Leisti vaikams žaisti taip, kaip jie nori, žaisti kartu su vaikais – tai ugdyti savimi pasitikinčias, kūrybiškas ir sėkmingas asmenybes.

Kviečiu nebijoti žaisti, pavirsti dideliais vaikais!

Literatūra:
1. Brėdikytė, M. (2017). Naratyvinis žaidimas ir mokymasis. Gairės ikimokyklinio ir pradinio ugdymo, dirbantiems su 3-8 metų vaikais. Kaunas: „UAB Vitae Litera“;
2. https://www.playengland.org.uk/

Ikimokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Jolanta Kulikauskienė, Vilniaus „Žilvinėlio“ lopšelis-darželis