Pasiūlymas asmeniniam tobulėjimui

Pavydžiu savo kolegai, kuriam taip gerai sekasi su pamokomis. Mokiniai jį tiesiog myli, jis puikiai sutaria su mokinių tėvais, kolegomis mokytojais, jam puikiai sekasi planuoti savo darbus ir pasiekti gerų rezultatų. Tuo tarpu, aš neretai jaučiuosi it koks nevykėlis, kuriam viskas slysta iš rankų, vis pasitaiko kokių klaidų ar nepasisekimų, kurie tiesiog išmuša iš vėžių.

Apsidairius aplink, panašios mintys apninka nevieną, šalia matantį žmogų, kuriam kažkas sekasi (ar bent jau mes taip galvojame, kad jam ar jai sekasi). Iš vienos pusės kyla klausimas – kokios prielaidos turėtų būti sėkmingam darbui, asmeninei pažangai, tobulėjimui? Kita vertus – jau ganėtinai įgrisę tie neva „motyvuojantys“ lozungai apie tai, jog „galime daugiau“, „turime būti geriausi“, „esame pašaukti būti nugalėtojais“ ir t. t. Pasidalysiu keletu minčių ir patirčių, kurios kilo analizuojant psichoterapeuto Jordano B. Petersono ir Andriejaus Kalugino darbus. Būtent iš šių patirčių gimė asmeninio tobulėjimo modelis, kurį taikau praktikoje ir pagal galimybes siūlau savo kolegoms bei mokiniams.

Darbotvarkė – ganėtinai problemiškas dalykas. Visi suprantame, kad jos reikia, kad ji padeda struktūruoti darbus, tačiau taip pat visi žinome tą „sukąstų dantų“ jausmą, apimantį užrašinėjant svarbius darbus, kuriuos reikia padaryti. Ką daryti, jei jų nesinori daryti, net nesinori žiūrėti į tą pusę? Pasak J. B. Petersono, vienas atsakymas galėtų būti toks, kad turime laikytis nuostatos: ką bent minimaliai galiu padaryti, kad mano gyvenimas, diena, darbas būtų prasmingesnis, geresnis, tobulesnis? Tai gali būti mažas dalykas – sunki diena gali prasidėti stalo susitvarkymu, pieštukinės sudėliojimu – mažu, tarsi nereikšmingu darbu, įnešančiu tvarkos į manąją aplinką. Taip pat labai svarbus požiūris į save. Mes negalime su savimi elgtis kaip su baudžiauninku, kuris tiesiog TURI kažką padaryti. Mes TURIME su savimi derėtis: kas iš to, jei atliksiu vieną ar kitą darbą, koks bus atlygis, kodėl turėčiau tai daryti?! Susitarkime – susitvarkau stalą ir už šį sunkų darbą gaunu vienos valandos pertrauką su gera knyga ir puodeliu kavos. Juk tai puiki mintis, ypač žinant, kaip mėgstu geras knygas ir gerą kavą! Taigi darbotvarkė, kaip planas, kuriame nustatyti nedideli žingsniai, padėsiantys padaryti dieną geresne, susikuriant apdovanojimų/atlygio sau sistemą, už kiekvieną sudėtingesnį ir varginantį darbą. Darbotvarkė yra skirta man, mano tobulėjimui. Pati darbotvarkė persmelkta nuostatos, kad aš save laikau vertingu ir reikalingu žmogumi, o ne instrumentu, privalančiu dirbti. Galime pasvarstyti, kiek daug darbo etikos ir kasdienės praktikos aspektų paliečia toks pozityvesnis požiūris į save.

Antrasis modelio žingsnis po darbotvarkės sudarymo – dienos įvertinimas pliusų ir minusų vertinimo skalėje. Atkreiptinas dėmesys, kad čia vertinimas apima ne tiek įvykdytus ar neįvykdytus darbus, bet asmeninę pažangą, pasikeitusį požiūrį. Pavyzdžiui, mano dienos pliusas kartą buvo tai, kad sugebėjau pasidalyti darbais su kitais žmonėmis. Man tai buvo didžiulis laimėjimas, mat esu įpratęs viską daryti pats, niekuo nepasitikėti, tad šioje vietoje tikrai paaugau ir tai sau įsivardijau. Kai dalykus įsivardijame – jie tampa suvokta tikrove, kurią galime valingai kartoti, permąstyti, modeliuoti. Minusas galėtų būti tam tikros situacijos, elgesys, požiūris, kai pasilikome prie savo seno modelio, neturėjusio perspektyvų. Mano atveju neretai minusu tampa tai, kad per daug reaguoju į aplinkinių emocines raiškas ir pastabas. Įsivardijęs tai, žinau, kur yra problema, kurią kitą kartą mėginsiu spręsti. Taigi minusai yra tie aspektai, su kuriais dar būtina dirbti, siekiant asmenybės augimo.

Trečias žingsnis – klausimai, susiję su minusų analize. Ji reikalinga tam, kad geriau suvoktume aspektus, kuriuose dar turime padirbėti, įgytume sąmoningumo ir konkrečių strategijų, kaip su šiais minusais dorotis, kai jie vėl pasirodys mūsų dienoje. Minusų analizei panaudojau psichologo Andriejaus Kalugino rekomenduojamus klausimus:

1. Ar aš atsipalaidavęs, ar kvėpuoju? Jis susijęs su tuo, kad turime grįžti iš stresą sukeliančios probleminės situacijos į sveiką ir blaivų protą. Kvėpavimas – paprasčiausia ir kartu esmingiausia veikla, kuri turi padėti „įžeminti“ situaciją, sugrįžti „į save“.

2. Kokia mano savybė pasireiškia šioje problemoje? Apie ką problema? Čia turime atsitolinti nuo savęs ir kito kaltinimo. Klausimas turėtų padėti pažvelgti į save tarsi iš šalies: kokios emocijos suveikė, kas negerai su pačia situacija, su kuo ji susijusi.

3. Ko galiu išmokti šioje situacijoje? Kiekviena probleminė situacija turi savo žinutę, kad ir nedidelę bei gerai paslėptą. Vis dėlto, ji yra, tik reikia ją surasti. Tokiu būdu mes tokias situacijas realiai išnaudojame savo augimui, ieškodami būtent pozityviosios situacijos pusės.

4. Ką galiu kontroliuoti, o ko negaliu? Galbūt, tam tikros situacijos nuo manęs realiai nepriklauso, galbūt, tai atradę suprasime, kad esame niekuo dėti ir padarėme viską, ką tik galėjome?

5. Ką galiu padaryti dabar? Kaip galima pagerinti situaciją? Pasak Kalugino, pakanka su kuo nors pasikalbėti, nebūtina desperatiškai imtis grandiozinių veiksmų ir žygių, pakanka pasidalyti rūpesčiu su kitu, būti išklausytam.

6. Kas mane gali papildyti? Šį klausimą autorius palieka prisitaikyti patiems.

Apibendrinant, perspektyva asmeniniam tobulėjimui galėtų būti tokia: darbotvarkė sudaryta ne vergui, bet žmogui, mąstančiam apie asmeninį tobulėjimą, suprantančiam, kad ir mažas darbas, tačiau bent per mažą žingsnelį priartinantis prie geresnio, prasmingesnio ir tvarkingesnio gyvenimo. Darbotvarkėje numatomos konkrečios priemonės, kaip atsilyginti sau už sunkius, sudėtingus, reikalaujančius daug energijos darbus. Tai padės labiau įvertinti save, savo pastangas. Čia galima pridurti, kad krikščioniškosios etikos norma – mylėti savo artimą – logiškai neįmanoma, jei nemokame mylėti savęs. Dienos pabaigoje įsivertinama asmeninė pažanga, asmeninis augimas. Tie aspektai, kur nesijaučiame patobulėję, arba kur pasielgėme, mūsų nuomone, netinkamai, peržvelgiami, keliant jiems papildomus klausimus. Įvertinta diena palyginama su ankščiau buvusia. Taip mes lyginame save šiandien su savimi vakar, o ne su kitais žmonėmis (kad ir kokie sėkmingi jie bebūtų). Toks palyginimas mums leidžia objektyviai sekti savo augimą, o ne lygiuotis į kitus, kurie yra visiškai kitokie nei mes.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos, 

pilietinio ugdymo mokytojas

Juozapas Labokas

Jei jus sudomino šis modelis ir norite apie jį sužinoti daugiau, ar pasidalyti savo patirtimis, galite rašyti straipsnio autoriui el. paštu juozapas.labokas@gmail.com 

Straipsnis taip pat publikuotas www.svietimonaujienos.lt

SU TEMA SUSIJĘ AKREDITUOTI MOKYMAI