Pozityvioji psichologija ir ugdymas

Pozityvioji psichologija yra gana nauja, bet įsitvirtinusi psichologijos kryptis. Tai tyrimais grįsta teorija ir praktika, orientuota ne į sutrikimus, ligas, jų gydymą, o į asmenybės vidinius išteklius, stiprybes ir jų puoselėjimą, kad žmogus jaustųsi esąs visavertis, gyvenąs prasmingai, džiaugsmingai, darnoje su savimi ir pasauliu.

Naujosios kartos psichologinės stigmos

Nerimas, susierzinimas, įtampa – nuolatiniai žmogaus palydovai. Mes geriausiai atpažįstame ir įvardijame neigiamas emocijas, nes jos, evoliuciškai vertinant, signalizuodavo apie nesaugią situaciją, pavojų, kurio reikia išvengti. Jos niekur nedingo, o šalia jų konkurencingame, vartotojiškame, narciziškame pasaulyje įsišaknijo ir nevisavertiškumo, nepasitenkinimo, beprasmybės ar netgi bejėgystės jausmas. 

Patogus, aprūpintas gyvenimas savaime neužtikrina dvasinės sveikatos, iš tikrųjų su psichologinėmis problemomis susiduria vis daugiau jaunų žmonių. Pedagogai mato daugėjant irzlių, reikalaujančių, nepatenkintų, apatiškų vaikų, paauglių, jaunuolių. Daug ir neatsparių stresui, greitai nuleidžiančių rankas. Žinoma, viena yra suprasti, kad šie vaikai yra pertekliaus visuomenės vaisiai, o dažnas jų – ir hiperglobos rezultatas, bet kas kita tinkamai juos ugdyti. 

Praeities klaida ar ateities rezultatas?

Kadangi pozityvioji psichologija taikoma plačiai – ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir organizacijose, vis dažniau kalbama ir apie pozityvųjį ugdymą, padedantį spręsti įvairiai pasireiškiančio psichologinio nevisavertiškumo problemas. Sąmoningi suaugusieji, tiek tėvai, tiek pedagogai, jauniems žmonėms turėtų padėti ugdytis savybes, reikalingas harmoningam, sąmoningam, laimingam gyvenimui kurti. 

Žinoma, veiksmingai ugdyti šias savybes gali tie, kurie patys vadovaujasi auginančiu mąstymu. Jo esmė slypi suvokime, kad charakteris, vidinės savybės, protiniai gebėjimai, kūrybiškumas yra ugdomi asmeninėmis pastangomis, o patirtis, kad ir sudėtinga, ar nesėkmės formuoja ir augina žmogų, suteikia jam pranašumo. Kitaip tariant praktikuojamas požiūris, kad bet kuris mūsų yra ne praeities klaidų (kurių jau nepakeisi) rezultatas, o ateities priežastis, dėl kurios verta nepaliaujamai stengtis. Šis požiūris oponuoja įsitikinimui, jog žmogaus prigimties nepakeisi. Auginančioji mąstysena stiprina tas asmenines savybes, be kurių neįmanomas vidinis gerovės pajautimas, išgyvenimas ir juo labiau tokio paties santykio kūrimas su kitais.

Stiprinkime augimo mąstyseną

Mokytojo misija – rodyti auginančio mąstymo pavyzdį. Jeigu mokinys teigia, kad jam sudėtinga užduotis, užduodame klausimą, kaip jis ketina šioje situacijoje elgtis, ką išbandyti. Jeigu ieškos sprendimo, stiprins augimo mąstyseną, kuri visada yra sėkmingesnė. Ją pasirinkus atsiranda suvokimas, kad galiu įveikti kliūtis ir patyrimas, kad sugebu pagerinti įgūdžius, išnaudoti savo savybes. Vadinasi, galiu keistis, augti. Opozicija – fiksuota mąstysena – tai neigiamos nuostatos. Taigi padėti mokiniui auginti savo asmenybę – tai padėti keisti nuostatas. 

Pozityvaus ugdymo svarbi dalis – negatyvių žodžių „nukenksminimas“:  sunkus uždavinys – reikalaujantis mąstymo; nesuprantu – turiu susikaupti, pagalvoti, pasiaiškinti; nuobodu, neįdomu – tai ne pati mėgstamiausia tema, bet...; nemoku, nesugebu – man reikia pagalbos. Kodėl tai svarbu? Juk žodžiai – mąstymo pasekmė, kuri tampa veiksmais, veiksmai – įpročiais, įpročiai – charakteriu,  o charakteris – gyvenimu. Aišku, iškyla pavojus neigti sunkumus teigiant, kad viskas lengva ir paprasta, bet tai būtų neauginanti strategija – juk gyvenime yra daug ir nuobodžių, ir sudėtingų dalykų, tad reikia vidinio pasitikėjimo savimi, kad galiu įveikti, kad žinau, ką daryti, kai suabejoju savo jėgomis, kad nebijau klysti, kad galiu kliautis savo stiprybėmis. Tai tikėjimo savimi ir optimizmo kelias.

Pozityvusis ugdymas ir charakterio stiprybės

Taip pat pozityvusis ugdymas neatsiejamas nuo charakterio stiprybių puoselėjimo. Kas tai yra? Pozityviosios psichologijos mokslininkai M. Seligmanas ir C. Petersonas sukūrė 24 asmeninių stiprybių, kurios skirstomos į 6 grupes, modelį. Šias savybes turi kiekvienas, o tuomet, kai jos puoselėjamos, tampa asmens stiprybėmis. Jos labai svarbios ne tik asmeniniam ir visuomeniniam pasitenkinimui išgyventi, bet ir akademiniams pasiekimams. Jeigu ugdytojai išmoko vaikus ir jaunuolius atpažinti savo stiprybes, jas įsisąmoninti ir praktikuoti, galima teigti, kad parodo auginančios mąstysenos kelią, stiprybės ir laimės šaltinius – kitaip tariant, kloja pamatus visaverčiam gyvenimui. 

IŠMINTIS (smalsumas; pomėgis mokytis; kūrybiškumas, atviras požiūris; įžvalgumas). Tyrimai rodo, kad tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vieni iš laimės vitaminų yra smalsumas. Patenkinę šią svarbią savybę, patiriame pasitenkinimą. Todėl prasminga modeliuoti mokymą taip, kad būtų žadinamas natūralus smalsumas ir, atradę atsakymus, mokiniai patirtų atradimo džiaugsmą. Kalbėkimės su vaikais, kaip įsitraukimas į protinę ar kūrybinę veiklą, tampa džiaugsmo šaltiniu. Psichologai tai vadina pasinėrimo procesu, arba laimės būsena, kai niekas kitas aplink nerūpi, nes veikla teikia malonumą per pojūtį, kad turi gebėjimų ją užbaigti.

DRĄSA (atkaklumas; gyvybingumas; sąžiningumas). Atkaklumas – labai svarbi savybė, kuri padeda siekti užsibrėžtų tikslų, kai kelionėje patiriame kliūčių ar nesėkmių. Šiuolaikiniai vaikai stokoja kantrybės ir atsparumo, todėl su jais reikia kantriai dirbti ugdant psichologinę ištvermę. Svarbu juos mokyti priimti sunkumus kaip natūralią gyvenimo dalį ir įveikti asmeninėmis pastangomis arba gavus išorinę pagalbą. Klaidos yra sėkmės dalis – juk tam, kad jų padarytume, turime praktikuotis. Klaidos suteikia galimybę išmokti, pasitaisyti. 

Drąsą ir atkaklumą veikti lydi pasiekimai, kurie vėlgi dovanoja džiaugsmo būseną. Galbūt man padėjo kiti, bet be paties pastangų tai nebūtų įgyvendinta. Šiame sėkmės taške labai svarbi refleksija – pasiteiravimas, kaip pasisekė tai padaryti? Ką darei kitaip nei visada, kokią taktiką naudojai, kaip jautiesi? Sėkmės patyrimas neturi būti galutinis proceso taškas. Tęsinys – pasidalijimas ja, kad tai taptų pasidalyta sėkme. Kad taptų įsisąmoninta sėkme ir pasitikėjimo augimu. 

HUMANIŠKUMAS (meilė; gerumas; socialinis intelektas). Ugdymo esmė – humanistinių vertybių perdavimas, tačiau ne tik kalbėtis apie didžiąsias idėjas yra svarbu. Įsiklausykime, kaip kalbame su mokiniais – akcentuojame teigiamus dalykus ar neigiamus? Jeigu kreipiame dėmesį į pozityvius santykius, atpažįstame savo ugdytinių gerąsias savybes, per tokią komunikaciją juos pastipriname, netiesiogiai mokome priimti save ir kitus teigiamai. 
Svarbu ir pozityvus klimatas klasėje: geras nusiteikimas, kuris dažnai priklauso nuo mokytojo. Jei yra blogai nusiteikusių, pasigilinti, kas nutiko, negatyvųjį mąstymą galima transformuoti į pozityvų, o emocijas – taip pat. Kartais tai vadinama emocijų išveikimu per kvėpavimą, judėjimą, rašymą, galbūt pasidalijimą. Žinoma, naivu tikėtis iš savęs ir kitų vien tik pozityvių emocijų, juo labiau negalima jų užgniaužti, ignoruoti. Ką galime geriausiai padaryti, tai pažinti emocijas, valdyti jas ir transformuoti.

TEISINGUMAS (sąžiningumas; lyderystė; bendruomeniškumas). Ugdytiniai turi patirti, kad gyvenimas nėra tik asmeninis būvis, jo prasmė, o ir džiaugsmo šaltinis – interakcija su kitais. Tad kalbant apie laimės vitaminus, reikia nepamiršti ir bendruomeninio pasitenkinimo. Jis patiriamas dalyvaujant grupės, bendruomenės veiklose, teikiant pagalbą, labdarą. 

Veikimas kartu gali būti skatinamas ir formaliajame ugdyme. Tam pasitarnauja mokymosi bendradarbiaujant modelis, kurio prasmė – ne tik gerinti  akademinius rezultatus, bet ir suteikti vaikams patirti tiek asmeninę vertę, tiek komandinę dvasią. Todėl grupių užduotys turi būti organizuotos taip, kad kiekvienas turėtų galimybę įnešti savo indėlį, kiekvienas turėtų savo rolę, kad realizuotųsi kiekvieno troškimas būti įtrauktam ir priimtam, pasimatuoti lyderystę, pasidalinti sėkmes ar nesėkmes.

DVASINGUMAS (optimizmas, dėkingumas, humoras). Viena svarbiausių gyvenimo varomųjų jėgų yra optimizmas. Tradiciškai manoma, kad asmens polinkis į optimizmą ar pesimizmą yra prigimtinis. Tačiau pozityvioji psichologija keičia šį požiūrį – optimistines nuostatas galime ugdytis, todėl optimizmo skiepijimas jaunam žmogui yra labai prasmingas. 

Taip pat didžiulę prasmę turi ir dėkingumo už tai, ką turime ir gavome kaip likimo ar pastangų dovaną, praktikavimas. Pertekliaus vaikams tai padeda suvokti, kokia turtinga žmogaus būtis ir buitis, ir priimti kaip dovaną. Jeigu mokytojas praktikuoja dėkingumą, galbūt jis padėkos mokiniams, kad jie mokosi, dalyvauja veiklose, už tai, kad jie tokie yra, ir, tikėtina, šią savybę aktyvuos ugdytiniuose. 

Šios temos lauke svarbus ir prasmės klausimas, kurį vis dažniau kelia vaikai. Žinoma, jis kartais gali nuskambėti provokuojančiai, tačiau kai pats ieškai prasmės ir tą prasmę suteiki dalykams, kurių mokai, ją ramiai gali perteikti ir kitiems. Tai yra viena iš kertinių mokymosi motyvacijos dalių, nes jeigu mokymasis siejamas su gyvenimu, jis nebūna beprasmis. 

 

Pozityvusis ugdymas yra labai ryški tendencija, kuri ateina į mokyklas kaip ir visa pozityvioji psichologija, padedanti kurti individo, šeimos, bendruomenių, organizacijų gerovę. Jo koncepcija yra lengvai suprantama ir priimama tiek vaikams, tiek suaugusiems, todėl vis daugiau Vakarų šalių mokyklų sąmoningai praktikuoja šį ugdymą, siekdamos ne tik sukurti ugdymui palankią atmosferą, bet ir ugdyti psichologiškai sveikas asmenybes.