Saulė šviečia visiems: 10 patarimų, kaip klasėje integruoti neįgalų vaiką

Šiandien į bendrojo lavinimo mokyklas vis drąsiau mokytis ateina neįgalūs vaikai. Sveikiesiems juos priimti nėra taip paprasta, tačiau dėl tokios situacijos laimi visi: neįgalus vaikas patenkina savo socializacijos poreikį, o klasės bendruomenė mokosi prisitaikyti prie negalią turinčio draugo, mokosi jį suprasti, padėti ir priimti kaip pilnateisį bendruomenės narį. Juk saulė visiems šviečia vienodai!

Per savo darbo mokykloje metus, turėjau galimybę pasirūpinti, kad du neįgalūs vaikai taptų pilnaverčiais klasės bendruomenės nariais. Pirmoji mano mokinė buvo Dovilė. Vėliau teko mokyti berniuką Ilją. Abiejų jų negalia buvo tokia pat – cerebrinis paralyžius, trukdantis savarankiškai judėti bei laisvai valdyti rankas, ir raidos sutrikimai (sulėtėjusi psichinė raida).

Bendrojo lavinimo klasė tokiems mokiniams yra lyg kino filmas, kuris sukasi prieš jų akis. Bet ne tik. Kaip taikliai pastebėjo Dovilės mama: „Būdama klasėje Dovilė per mėnesį išmoko daugiau nei per metus mokoma namuose“. Ir tai buvo puikus paskatinimas judėti į priekį.

Nors mano patirtis ugdant neįgalius vaikus nėra labai didelė, tačiau išgryninau 10 praktinių patarimų, kurie gali padėti jums, jei savo darbe susiduriate su panašiomis problemomis.

#1 Kuo daugiau informacijos

Kiekviena negalia yra skirtinga ir kiekvienas atvejis yra vis kitoks, todėl prieš pradedant dirbti su neįgaliu vaiku, rekomenduočiau susirinkti kuo daugiau informacijos. Šioje situacijoje pagelbėti galėtų tėvai, kurie dažniausiai apie savo vaiką žino labai daug. Būtinai su jais pasikalbėkite. Tačiau vien tuo apsiriboti nederėtų. Man pačiai teko vartyti ir studijų laikų užrašus, analizuoti seminarų medžiagą, skaityti straipsnius apie neįgalių vaikų ugdymą „Švietimo naujienose“. Daug pamąstymų sukėlė M. Rothenberg knyga „Vaikai smaragdo akimis“. Kreipiausi pagalbos ir į mokyklos psichologą, kuris paaiškino, ko galima tikėtis ugdant tokį mokinį. Be to, vertingais patarimais pasidalijo kolegės iš Ignalinos vaikų darželio neįgaliųjų ugdymo centro. Taigi, informacijos yra, tereikia ją susirinkti.

#2 Tikslai

Kai į mano klasę atėjo Dovilė, man buvo labai svarbu ne tik tinkamai ją priimti, bet ir pačiai mergaitei suteikti kuo daugiau naudos. Išsikėliau sau tikslą dirbti su ja remdamasi asmenybės vientisumo principu: sukurti psichologiškai saugią aplinką, sudaryti sąlygas išreikšti save ir išsisakyti, ugdyti socialinius vaiko gebėjimus, įtraukti ją į pilnavertį klasės gyvenimą, taikyti mokymo metodus, kurie leistų pasiekti maksimalių rezultatų, parinkti užduotis, kurias mergaitė galėtų atlikti savarankiškai, ir glaudžiai bendradarbiauti su Dovilės tėvais.

#3 Išnaudokite specialistų patirtį

Ugdyti neįgalų vaiką bendrojo lavinimo klasėse – sunki užduotis, nes toks vaikas ir jo poreikiai tikrai labai skiriasi nuo likusios klasės dalies. Taigi, labai svarbu į pagalbą pasitelkti mokykloje dirbančius specialistus. Mūsų atveju labai padėdavo logopedas, specialusis pedagogas, psichologas bei mokytojo pagalbininkas. Patikėkit, specialistų pagalba ir patarimai kai kuriais atvejais gali būti neįkainojami, išnaudokite jų patirtį.

#4 Vieninga klasės bendruomenė

Žinia, kad rugsėjį į pirmąją klasę ateina mokytis neįgali mergaitė, buvo netikėta. Ir nors mergaitei iš pradžių buvo paskirtas namų mokymas, mano tikslas buvo, kad ji pasijustų kaip tikra mokinė ir jaustųsi mūsų klasėje laukiama, mylima bei gerbiama. Žinoma, baiminausi, nes mano auklėtiniai tuo metu buvo pirmokai. Taip pat nežinojau, kaip į tokią situaciją sureaguos mokinių tėvai, bet labai norėjau, kad neįgalios mergaitės integracija klasėje taptų mūsų visų bendru tikslu. Pamenu, pokalbį su klasės tėvais tada pradėjau maždaug taip: „Ar padėsite man sudaryti palankias sąlygas priimant į bendrą klasės gyvenimą neįgalią mergaitę? Ar pasikalbėsite su savo vaikais, kad šalia mūsų yra ir kitokių žmonių, kuriems reikalinga mūsų pagalba?“

Neatsirado nė vieno dvejojančio, ar sugebėsime priimti į klasę kitokį vaiką. Toks tėvų palaikymas buvo didžiulė pagalba.

Po kurio laiko, siekdama tobulinti integracijos procesą, apklausiau klasės mokinių tėvus. Apklausos duomenys parodė labai palankų mokinių tėvų požiūrį į neįgalaus vaiko integravimą bendrojo lavinimo klasėje: „Vaikai išmoks bendrauti su žmonėmis, kuriems reikia padėti. Žinos, kad juos reikia priimti ir gerbti tokius, kokie jie yra“ (Martyno mama), „Mano dukra dažnai pasakoja apie Dovilę, didžiuojasi, kad ji išmoko skaityti. Patinka su ja bendrauti“ (Erikos mama).

#5 Bendraklasių įtraukimas

Nors iš pradžių Dovilė mokėsi namuose, ji vis tiek buvo mūsų klasės narė, todėl norėjosi jai sukurti priklausymo bendruomenei jausmą. Taip pat norėjau, kad su bendraklase susipažintų ir mano mažieji pirmokėliai.

Ant didelio popieriaus lapo vaikai nupiešė savo veidus ir užrašė vardus. Piešinį su „nuotraukėlėmis“ įrėminome ir su keliais klasės atstovais nunešėme Dovilei į namus. Tada mus pasitiko didžiulės smalsios akys ir plati šypsena. Tačiau pokalbis rezgėsi gana sunkiai, sudėtinga buvo suprasti Dovilės tariamus žodžius, susikalbėti padėdavo tik mergaitės linktelėjimai. Perskaitėme Dovilei klasės draugų vardus, juokaudami apibūdinome draugų pomėgius ir būdą, pasiūlėme jai ir savo nuotraukėlę į šią bendrą klasės nuotrauką įsiklijuoti.

Kai jau pakilome atsisveikinti, Dovilė kažkaip keistai sujudėjo. Pasirodo, tik mama galėjo suprasti Dovilės kūno ženklus: „Mama, padėk man išlydėti svečius“. Matant tokias neįgalaus žmogučio pastangas, širdį suspaudžia tarsi replėmis. Nežinau, ką tuo metu galvojo mano pirmokėliai, bet aš tai vos tramdžiau ašaras... Ir vis galvojau, kaip padėti šiam augančiam žmogui.

#6 Pritaikyta ugdymo programa

Kai po pirmųjų mokslo metų Dovilės tėvai nusprendė, kad norėtų, jog jų dukra mokytųsi klasėje, kartu su kitais vaikais, turėjau rimtą iššūkį parengti ir pritaikyti mergaitei ugdymo programą. Pirmiausia išsiaiškinau, ką mergaitė jau sugeba ir nuo kurio taško reikės pradėti judėti. Tačiau darbą apsunkino faktas, kad mergaitė dėl sveikatos sutrikimų nepajėgia išlikti darbinga visą dieną ir visą darbo savaitę, todėl pasitarusi su mergaitės mama, mokyklos psichologe ir direktorės pavaduotoja ugdymui, sudariau jai kitokį – adaptuotą – pamokų tvarkaraštį. Kasdien mergaitė mokėsi po 4 pamokas, kurių laikas atitiko 3-ijų įprasto ilgio pamokų laiką. Taip pat dvi dienas per savaitę Dovilė dirbdavo su logopede.

#7 Individualios užduotys

Parengus individualią ugdymo programą teko suktis iš keblios padėties ir pačiai rengti Dovilei kiekvienai pamokai skirtas užduotis, kurias atlikti jai netrukdytų negalia: nuvesti pieštuku, pažymėti skirtingų spalvų flomasteriais, klijuoti, pabraukti teisingą uždavinio sprendimo eigą ar atsakymą, išbraukti neteisingą atsakymą ir pan. Kai kurias užduotis paruošdavau taip, kad mergaitė galėtų jas atlikti naudodamasi kompiuteriu. Atliktas užduotis segdavome į užduočių segtuvus ir pasiektus rezultatus ar iškilusias problemas reguliariai aptardavome su Dovile ir jos tėvais.

Mokant Ilją, sukauptą patirtį ir užduotis sudėjau į pratybų sąsiuvinius „Mokausi skaityti ir rašyti“ bei „Mokausi skaičiuoti“, kuriuose pateiktas užduotis vaikai gali atlikti savarankiškai ir džiaugtis savo darbo sėkme.

#8 Sukurti iššūkį

Mokantis labai svarbūs yra iššūkio ir sėkmės faktoriai. Dirbdama su vaikais remiuosi rusų psichologo L. Vygotskio teorija. Jis kalba apie aktualiąją (ką mokinys sugeba padaryti be mokytojo pagalbos) ir artimiausiąją (ką mokinys gali atlikti padedamas mokytojo) plėtros sritis. Peršasi išvada, kad ką mokinys šiandien padarys padedamas mokytojo, rytoj galės padaryti savarankiškai. L. Vygotskis teigė, jog tam, kad vaikas gerai vystytųsi, reikia jį nuolat orientuoti į vis sudėtingesnius dalykus. Atsižvelgdama į tai stengiausi kaskart skirti vis sudėtingesnes užduotis, stebėdama, ar moksleiviui ta užduotis nėra neįveikiamas barjeras. Ir šią metodiką taikiau dirbdama tikrai ne vien su neįgaliais vaikais.

#9 Netradicinės pamokos ir mokomosios išvykos

Nors keliauti kartu su neįgaliu vaiku yra gana sudėtinga, nes vis dar galima rasti daugybę neįgaliojo vežimėliui nepritaikytų erdvių, tačiau tai neturėtų skatinti baimės peržengti mokyklos slenkstį. Pačiam vaikui ir klasės bendruomenei tai atneša labai daug naudos. Išvykos ir netradicinės pamokos plečia vaikų akiratį ir stiprina ryšius. Gera matyti, kaip bendraklasiai rūpinasi neįgaliu savo klasės draugu ir padeda spręsti išvykos metu iškilusias problemas.

Mūsų atveju Dovilės mama visada keliaudavo kartu, todėl tikrai labai pagelbėdavo. Per kelerius metus taip aplankėme Vilniaus televizijos bokštą, planetariumą, Gedimino pilies bokštą, Anykščių Arklio muziejų, Kauną.

#10 Bendros šventės

Vaikai visuomet labai laukia švenčių ir joms stropiai ruošiasi. Kalėdoms paprastai rengiame spektaklį, į kurį žinoma, įtraukdavome ir Dovilę. Antroje klasėje vaidinome „Raganas ir marsiečius“. Žinoma, Dovilė nesugebėjo linksmai šokti raganaičių šokio ar dūkti su marsiečiais, tačiau radome jai kitą puikiai tinkantį vaidmenį. Spektaklio metu ji tapo raganaite virėja ir dideliu mediniu šaukštu pasimėgaudama virė sriubą iš marsiečių. Ir nors antroje klasėje eilėraščio padeklamuoti dar nepavyko, šią kliūtį mergaitė įveikė kitais metais.
Iš tiesų, Dovilės vaidmuo nebuvo itin sudėtingas, tačiau svarbiausia, kad mergaitė buvo pilnateisė vaidinimo veikėja, dalyvavo visame pasiruošimo procese ir tai jai suteikė labai daug džiaugsmo. Kai trečioje klasėje Dovilė deklamavo ketureilį apie žiemą, salėje buvo mirtina tyla – visi suvokė, kiek pastangų jai teko atiduoti, kad tai įvyktų.

 

Visagino Verdenės gimnazijos
Pradinio ugdymo mokytoja ekspertė
Danguolė Savičienė