Susikalbėti su vaiku - misija įmanoma

Kiekvienas vaikas nori būti išgirstas, jaustis reikalingam ir turėti galimybę priimti sprendimus PATS. Pasikeitusi socialinė aplinka stipriai lemia šiuolaikinių vaikų elgesį šeimoje ar mokykloje. Įsakymais ir nurodymais paremtas auklėjimas nebeveikia, nes šių dienų vaikai pasaulį mato kitaip. Demokratija ir pasekmės, o ne bausmės padės šeimai ar klasei tapti vienu kumščiu.  

Kodėl vaikai neklauso? 
Vaikai yra puikūs stebėtojai, ir matydami kaip dabartinė visuomenė žengia dideliais žingsniais į demokratiją (darbe, mokykloje, parduotuvėje...), tikisi tokio pat bendravimo ir su jais. Remiantis psichologo ir psichiatro Alfred Adler tyrimais, kiekvienas žmogaus veiksmas turi tam tikrą siekį. Šiuo atveju, vaikas siekia jaustis svarbiu ir emociškai susijusiu su šeima ar klase bei būti reikšminga jos dalimi. T. y. galėti atlikti tam tikrus darbus, lemti pasirinkimus ir prisidėti prie sprendimų. Atsikalbinėjimas, ginčai ir netinkamas elgesys – tai NĖRA problema. Tai simptomatika, kuri pasako, kad vaikas nesijaučia visavertis šeimoje ar mokykloje dėl asmeninės įtakos ir reikšmės trūkumo. Taigi mažieji padaužos neturi tikslo mūsų išvesti iš kantrybės, jie tiesiog nežino, kaip pasiekti norimo dėmesio. 

Kas yra demokratija šeimoje ar mokykloje ?
Išgirdus mintį, kad šeimoje ar mokykloje turėtų būti demokratija, tiek tėvus, tiek mokytojus gali apimti dvejopi jausmai. Mes turime jau suformuotą požiūrį į bendras elgesio normas bei bendravimo principus. Dažnas iš mūsų žino, kad tai ką pasakė mokytojas – šventa, o tai ką pasakė tėvai – neginčijama. 
PAGARBA vienas kitam, tai šeimos ar klasės demokratijos pradžia. Nei vienas nenorėtume būti įžeidinėjami ar išjuokiami darbe, sporto klube ar kitoje aplinkoje. Lygiai taip pat ir vaikas nenori būti puolamas nei fiziškai nei psichologiškai. Tėvai ar pedagogai privalo ugdyti ne tik vaiko protą, bet ir padėti suprasti emocijas, padėti išmokti jas valdyti. Pasinaudokime gerokai didesne gyvenimiška patirtimi, kantrybe ir rodykime pagarbą mažajam žmogučiui.  

Vaikui nepaprastai reikšminga turėti galimybę SPRĘSTI svarbius dalykus. Leiskime vaikams išsakyti savo nuomonę ir tinkamai ją priimkime. Esant galimybei įgyvendinkime vaiko pasiūlymą, taip jis jausis svarbus. Įtraukime vaikus į paprastus dienos klausimus: maistas, laisvalaikio planavimas, restorano, muziejaus pasirinkimas, rašyti tušinuku ar pieštuku, kurią knygą skaityti ir t. t. Svarbu, kad visi laisvai galėtų išsakyti savo nuomonę ir ji būtų deramai priimta, parodant, kad kiekvieno nuomonė svarbi. Tačiau tai nereiškia, kad vaikai visada gaus ko nori. Aptarkite su savo atžalomis ir mokiniais nediskutuotinas temas, tokias kaip saugumas, sveikata ar kompetencijos trūkumo klausimus. Pavyzdžiui, žiemą į lauką teks eiti su paltu, bet su kuriuo paltu, gali pasirinkti pats vaikas. Kada laikas eiti į lovą, dantų valymas, ėjimas per perėją, kurią mokyklą lankys vaikas, kurie kompiuteriniai žaidimai yra tinkami, kiek laiko galima žiūrėti televizorių, kokia pamoka bus šiandien ir pan.
Kiekvienas vaikas turi būti gerbiamas ir suprastas, taip pat ir turėti savo PAREIGAS pagal amžių. Tai padeda jaustis svarbia ir neįkainojama šeimos ar klasės dalimi bei išmoko atlikti paprastus darbus. Įnešdamas įnašą į šeimą ar mokyklą vaikas gauną teisę naudotis tokiomis privilegijomis kaip kompiuteris, filmai, didesni pirkiniai, žaidimai ir t. t.

Mokykime vaiką priimti sprendimus ir suvokti jų pasekmes
Vaikas nepasikeis per vieną naktį, tad bus nuopuolių ir pakilimų. PAGIRKIME, kai vaikas pasielgia teisingai. Įvardinkime ne tik rezultatus, bet ir pastangas, kurias jis įdėjo. Paskatinkime didžiuotis savimi, taip mokydami vaiką atlikti darbą dėl savęs, o ne dėl tėvų ar mokytojų (pvz., Vaikas išmoko mintinai eilėraštį. Mes sakome „Šaunuolis, tu tikriausia užtrukai kelias dienas, kad šiandien jį galėjai deklamuoti, turėtum didžiuotis savimi“. 
LEISKIME vaikui priimti netinkamus sprendimus ir  prisiimti atsakomybę už juos. Suklydus nepulkime kaltinti, gėdinti ar skaudinti vaiko, nes tai paskatins jį meluoti. Mūsų pareiga – būti kartu ir užtikrinti, kad vaikas jaustų, jog yra ne vienas. Pamirškime tokius žodžius kaip „Aš tau sakiau...“, palaikykime jaunąjį tyrinėtoją ir paskatinkime priimti geresnį sprendimą kitą dieną, tikėkime, kad jam pavyks – „Šiandien priėmei tokį sprendimą, bet rytoj priimsi geresnį“.
Kyla klausimas, tai kaip vaiką bausti, kad nesužeistume jo orumo ir bandymo būti nepriklausomam? Bausti nereikia, reikia nurodyti pasekmę. A. Adleris siūlo penkis punktus, kurie bausmę paverčia į poelgio pasekmę ir tuo pačiu apsaugo jus nuo vaiko kaltinimų:
1.    Pagarba (nesakyti: „Tu visada.., Tu niekada..“, o pakeisti į „Aš perspėju, kad ...“).
2.    Pasekmė susijusi su neteisingu poelgiu (pvz.: jei vaikas nenori valytis dantų, negalite trumpinti jo filmukų laiko, nes tai visiškai nesusiję, bet galite neleisti valgyti saldainių, kai visi keliausite į parką). 
3.    Adekvati bausmė atsižvelgiant į poelgį ir vaiko amžių.
4.    Įspėjimas (iš anksto paaiškinkite kas bus jei vaikas pasirinks vieną ar kitą variantą). Jūs suteikiate galimybę pasirinkti, tad esate visiškai nekaltas dėl galimos pasekmės.
5.    Pakartoti taisyklę ir galimą rezultatą (išdėsčius situaciją, reiktų paprašyti vaiko pakartoti kas bus jeigu bus, kad būtų aišku, jog vaikas suprato).

Nepamirškime, kad netinkamas elgesys tai ne vaiko problema, o mūsų. Ir mes privalome ieškoti sprendimų. Pradėkime nuo mažų dalykų, nes maži dalykai padeda sukurti didelius, šiuo atveju –  laimingus vaikus, tėvus ir mokytojus.