Trys metodai, didinantys vaikų įsitraukimą

Labai dažnai vis nugirstu, kad dabartiniams vaikams viskas neįdomu – jie sulindę į kompiuterius, telefonus, todėl be virtualaus pasaulio nieko daugiau nemato. Turbūt negalėčiau sakyti, kad šiuose teiginiuose nėra nė krislo tiesos, tačiau suabsoliutinti to irgi nereikėtų. Kadangi pati turiu sėkmingos patirties, noriu ir su jumis pasidalinti keliais metodais, kurie padeda įtraukti vaikus į įvairias ugdomąsias veiklas.

Trijų pertraukų konkursas

Šis metodas aktualus mokytojams, kurie mokykloje eksponuoja kilnojamąsias muziejų parodas (istorikams, lituanistams, bibliotekininkams ir t. t.) Ne paslaptis, kad eksponuojamos parodos sulaukia tik trumpalaikio, negilaus susidomėjimo. Norėdama, kad mokiniai nuodugniau susipažintų su paroda, organizuoju „Trijų pertraukų konkursą“. Sugalvoju klausimus arba sukuriu kryžiažodį iš eksponuojamos parodos turinio. Klausimų lapą perduodu budinčiai  darbuotojai (ji kopijuoja užduotis norintiems dalyvauti konkurse), o mokinius apie konkursą informuoju skelbimu. Taip pat budinčiajai ryte ar išvakarėse palieku prizą (dažniausiai tai būna knyga). Mokiniai per tris nurodytas pertraukas (pvz.: po 2, 3 ir 4 pamokų, 10 min. + 20 min. + 20 min.) tyrinėja parodą ir  ieško atsakymų į klausimus, juos užrašo. Užpildę klausimyną, jį atiduoda budinčiajai, o ši pasižymi klausimyno grąžinimo laiką. Prizą laimi tas, kas greičiausiai ir teisingiausiai atsako į klausimus.

Pradėjus taikyti šį metodą, iš tiesų padidėjo mokinių įsitraukimas. Dalis mokinių, pamatę naują parodą, pradeda sukinėtis aplink, skaito, žymisi, gilinasi ir taip ruošiasi dalyvauti konkurse. O iš tiesų šis metodas galėtų būti taikomas ir kur kas plačiau, pavyzdžiui, vykstant į ekskursijas. Vaikai ne visuomet atidžiai klausosi gidų pasakojimų, tad tokios užduotys galėtų padidinti jų atidumą.

Pamokos ritualas

Pernai, pradėjusi dirbti su nauja klase, pastebėjau, kad mokiniai prieš pamoką labai triukšmingi – pykstasi, negirdi  skambučio, nejaučia ribos tarp pertraukos pabaigos ir pamokos pradžios. Taigi sugalvojau ritualą, kurį sėkmingai taikiau per kiekvieną istorijos pamoką šioje klasėje. Ritualą taikiau nuo spalio iki birželio. Pamokos pradžioje, nuskambėjus skambučiui, kviesdavau mokinius kartoti paskui mane tokią mankštą-mantrą: „Šiandien / aš esu labai geros nuotaikos / ir dalinuosi ja su visais“. Šiuos žodžius lydi veiksmai: „Šiandien“ – abiejų rankų pirštais rodome V raidę – pergalės ženklą.  „Aš esu labai geros nuotaikos“ – rodome iškeltus nykščius / „laikus“, o jei kieno nuotaika nelabai kokia – rodo žemyn nuleistus nykščius arba vieną pakeltą, kitą nuleistą. „Ir dalinuosi ja su visais“ – plačiai ištiesiame rankas į šonus. Tie, kurių nuotaika nekokia, rankų neištiesia, o apsikabina rankomis patys save, nes prastos nuotaikos į aplinką neskleidžiame. Laikui bėgant šis ritualas „mutavo“ t. y. prieš klasę, šalia manęs, ateidavo vis kitas savanoris, kuris man padėdavo pradėti pamoką.

Kokia šio ritualo nauda? Mokiniai išreiškia savo savijautą ir aš ją sau mintyse užfiksuoju. Po to atsižvelgiu į tai vesdama pamoką. Atlikus šį ritualą, pozityvus nusiteikimas garantuotas. Taip pat nubrėžiama aiški riba tarp pertraukos ir pamokos, o savanoriavimas padrąsina prieš klasę atsistoti tylenius. Man šis ritualas labai padėjo.

Praleistos pamokos arba medžiagos kartojimas

Būna taip, kad svarbią istorijos pamoką praleidžia keli mokiniai. Tais atvejais spragą bandau užpildyti taip: pamokos pradžioje greitai suskirstau mokinius į tiek grupelių, kiek yra ankstesnę pamoką praleidusių mokinių, tarkim į tris vienodo pajėgumo grupes. Kiekvienai grupei priskiriu vieną „nebuvėlį“. Per mano paskirtą laiką (5–7 min.) grupės nariai moko tą vieną mokinį praėjusios pamokos išminties. Kiekvienas prisideda kiek gali, pasakoja, išryškina svarbiausius temos akcentus. Pasibaigus laikui, trys „nebuvėliai“ raštu atsako į mano paruoštus klausimus (klausimų nebūna daug). Tas mokinys, kuris surenka daugiausiai taškų, t. y. tas, kurį jo komanda paruošė geriausiai, pelno kiekvienam savo grupės nariui po kaupiamąjį tašką. Tos 5–7 minutės būna triukšmingos, bet jos atstoja pakartojimą, o tuo pat metu likviduojamos nebuvusių mokinių spragos. Mokiniai pasikartoja patys, mokosi atrinkti svarbią informaciją, padeda bendramoksliui, prisiima atsakomybę, o pamoką praleidęs mokinys laiku sulaukia pagalbos

Marija Gavėnienė,
Kauno r. Ežerėlio pagrindinės mokyklos
direktorės pavaduotoja ugdymui,
Istorijos mokytoja metodininkė