Bilietas į pavasarį. Aktyvaus ugdymo metodai

Štai ir prabėgo tamsiausias ir niūriausias metų laikas, kuris mums, mokytojams, būna ypač darbingas. Šiais ilgais vakarais vieni skaito literatūrą, domisi mokslo naujovėmis, kiti – klauso internetinių seminarų. Bet visi mes žinome – tai ramaus laiko pabaiga. Prieš akis ilgai lauktas pavasaris. Mokiniai tarsi atgyja: tampa linksmi,  padūkę ir lengvai „išprotėję“, o mes kasmet jais vis stebimės. Tačiau pavasaris – tai mūsų, mokytojų, profesionalumo, kantrybės ir išradingumo išbandymas, nes dauguma jaučiame mokslo metų nuovargį ir idėjų stygių. Dėl šios priežasties norėčiau su jumis pasidalinti metodais, kuriuos naudoju savo pamokose. Galbūt pavasaris jums taps lengvesnis ir gražesnis.

Įėjimo bilietai

Planuodama pamokas nuolatos susiduriu su nežinia: „Kiek mokiniai moka? Ką jau žino apie temą? Kiek atsimena iš praėjusios pamokos? Kas juos domina?“ ir t. t. Metodas, kuris išsprendžia šią „problemą“ yra „įėjimo bilietai“ (angl. entry ticket), panašiai kaip įlaipinimo bilietai oro uoste. Priklausomai nuo to, ką noriu sužinoti, suformuluoju klausimus. Pavyzdžiui: „Parašyk bent penkis naujai išmoktus žodžius iš praėjusios pamokos.“ arba „Ką atsimeni apie Past Simple laiką?“, arba konkrečiai prieš temą apie ekologiją ir vandens stygių pasaulyje paklausiu be ko mokiniai negalėtų gyventi. Tokiu būdu per ypač trumpą laiką sužinau, kiek mokiniai atsimena, kas jiems įdomu, ar jiems aktuali tam tikra tema. Be to, šis būdas moko apibendrinti informaciją, pasakyti glaustai esmę.

Sniego gniūžtė

Kitas būdas, kurį dažnai naudoju, yra „sniego gniūžtės“. Ant popieriaus lapelių parašau įvairių klausimų pagal temą ir poreikį, mokiniai gauna po vieną, garsiai perskaito, suglamžo ir pirmyn į sniego mūšį! Sustabdžius „mūšį“ kiekvienas mokinys pasiima po vieną gniūžtę ir atsako į savo klausimą. Mokinių entuziazmas ir džiaugsmas – garantuoti. O aš sužinau tai, kas man aktualu pamokai. Jau girdžiu replikas, kad visa tai žaidimai ir nerimta, bet mokinius tai motyvuoja ir įtraukia, o aš pasiekiu savo tikslą.

Mokymosi stotelės

Dar norėčiau pasidalinti metodu „rimtam“ darbui, jos didenybei gramatikai mokyti. Asmeniškai aš manau, kad 45 minučių pamoka, ypač vyresnėse klasėse, yra per trumpa. O visi žinome, kad mokantis gramatikos yra taip – kuo daugiau praktikos, tuo geriau. Taigi, dažnai naudoju metodą  „mokymosi stotelės“ (angl. learning stations). Jas įrengiu skirtinguose klasės kampuose, paruošiu skirtingo sudėtingumo užduotis, suskirstau mokinius grupėmis (ne daugiau kaip po 4). Kiekvienoje stotelėje mokiniai praleidžia tam tikrą laiką ir davus signalą, turi keliauti į kitą stotelę. Tokiu būdu mokiniai pasikartoja temą, mokosi vieni iš kitų, diskutuoja ir net ginčijasi. Atsakymus rodau ekrane, o mokiniai patys pasitikrina ir apibendrina, kurioje stotelėje sekėsi geriausiai, kurioje – sunkiausiai. Dar smagiau, jei mokiniai savo darbą įvertina jaustukais (angl. emoji), be kurių tiesiog neįsivaizduoja gyvenimo. Tuomet žinau prie ko dar reikėtų grįžti ir ką būtina įtvirtinti. Tokioje pamokoje mokytojas yra stebėtojas, konsultantas, darbo vadovas. Žodžiu – tai absoliučiai į mokinį orientuotas metodas.

Greiti pasimatymai

Dar vienas įgūdis, kuriam suformuoti reikia nemažai laiko, yra kalbėjimas. Lankydamasi JAV pamačiau ir pamėgau kalbėjimui lavinti puikiai tinkantį metodą, kuris vadinasi „greiti pasimatymai“ (angl. speed dating). Informacijos apie šį metodą galima rasti internete, kaip ir video pavyzdžių YouTube svetainėje. Metodo esmė – mokiniai gauna klausimą ar temą, kurią turi aptarti su klasės draugu per, sakykime, vieną minutę. Laikui pasibaigus mokinys turi keliauti prie kito mokinio ir kalbėti kita tema. Didžiausias šio metodo privalumas – viskas vyksta kaip tikrame gyvenime – dialogo neįmanoma „parepetuoti“ ar „suplanuoti“, viskas vyksta spontaniškai. Mokiniai įpranta greitai reaguoti nežinomoje situacijoje, įsiklausyti į pašnekovą ir ima labiau pasitikėti savimi.

Pamokos apibendrinimas

Na ir pabaigai, kokia pamoka be apibendrinimo? Mokytojams svarbu ar mokiniai suprato temą, kiek suprato, kaip suprato ir ko nesuprato. Be šito negalėtume keliauti tolyn. Tai būtų lyg eiti aklam per mišką. Taigi, mano dažniausiai naudojamas būdas yra Kahoot! programėlė https://kahoot.com. Tai programėlė, kuri leidžia tiesiog per kelias minutes sukurti apklausą, o joje matyti, kiek mokinių atsakė teisingai ir kiek vis dar klysta. Šiam metodui reikalingas internetas, išmanieji telefonai ar plančetiniai kompiuteriai. Atrodytų sudėtinga, bet iš tiesų yra labai paprasta. Esu tikra, kad kartą pabandę, būtinai grįšite prie šio metodo. Na, o jeigu klasėje kompiuterį ir internetą turi tik mokytojas, galima naudoti programėlę Plickers https://www.plickers.com/. Joje galima sukurti klases, kiekvienas mokinys gauna po kodą, kurį reikia atspausdinti ir naudoti, nors ir kiekvienoje pamokoje. Šį būdą naudoju formuojamajam vertinimui ir pamokos refleksijai. Na, o jeigu „aukštųjų technologijų“ išvis neturite – ne bėda. Popierius ir pieštukas – taip pat technologijos ir, mano nuomone, tokios pat geros. Pamokai įvertinti naudoju „vienos minutės apibendrinimą“ (angl. 1 minute paper). Mokinių prašau parašyti du patikusius dalykus ir vieną pageidavimą (angl. 2 stars / 1 wish), jaustukus (angl. emoji), bet dažniausiai – „išėjimo bilietus“. Ar pamenate, pradžioje rašiau apie įėjimo bilietą prieš pamoką apie vandens trūkumą pasaulyje? Tuomet klausiau be ko mokiniai negalėtų gyventi. Labiausiai įsiminė vienos mokinės komentaras „išėjimo biliete“ pamokos pabaigoje. Ji parašė:  „Man gėda už tai, ką parašiau pamokos pradžioje. Aš tikrai galiu gyventi be telefono. Man liūdna, bet jaučiuosi įkvėpta. Vienas žmogus gali tiek daug nuveikti dėl kitų.“

Štai ir viskas šiam kartui. Visiems linkiu sėkmės ir optimizmo. Ir jeigu kas nors nepavyksta, galvokite kaip amerikiečiai „visko pasitaiko“ (angl. things happen) ir eikite pirmyn į nuostabų PAVASARĮ! Kuris, tikiuosi, labai nevėluos.

 

Vilkaviškio r. Pilviškių Santakos gimnazijos
vyresnioji anglų kalbos mokytoja
Mokytojų meistriškumo  programos dalyvė
Jurgita Valuckienė