Estetinio suvokimo ugdymas ikimokykliniame amžiuje: nuo aplinkos iki santykio

Šiuolaikiniame ikimokykliniame ugdyme vis daugiau dėmesio skiriama visuminei vaiko raidai, kurioje svarbi vieta tenka ne tik pažintiniams gebėjimams, bet ir emociniam ugdymui, vertybinėms nuostatoms bei kūrybiškumui. Tačiau praktikoje estetinio suvokimo ugdymas neretai išlieka fragmentiškas, suvokiamas tik kaip meninė veikla ar atskiri dailės užsiėmimai. Tokia siaura samprata neatskleidžia estetikos kaip kasdienėje patirtyje vykstančio proceso svarbos.

Dirbdama mišraus amžiaus vaikų grupėje Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos vaikų darželyje „Mažųjų akademija“, kasdien stebiu, kaip stipriai vaikų elgesį, pasirinkimus ir net žaidimų pobūdį veikia mokytojo laikysena bei aplinka, kurioje jie auga. Ikimokykliniame amžiuje ugdymas vyksta ne tik per suplanuotas veiklas: jis vyksta per atmosferą, santykius, daiktų išdėstymą, kalbėjimo toną, estetinę aplinkos kultūrą.

Ankstyvoje vaikystėje vaikai mokosi stebėdami. Tai, kaip elgiamės, kaip kalbamės, kaip kuriame aplinką – visa tai atsispindi jų elgesyje. Net paprasti dalykai – serviruotas stalas ar estetiškai tvarkoma erdvė – vaikui tampa reikšmingomis ugdymosi patirtimis. Per jas formuojasi gebėjimas pastebėti grožį ir jį kurti kasdienybėje.

Stebėdama vaikus žaidžiant pastebiu, kad jie ne tik stato „namus“, bet siekia juos „įkurdinti“ taip, kad būtų jauku ir gražu. Jie ne tik konstruoja, bet kuria erdvę: padengia stalą žaisliniais indais, „patiekia“ maistą taip, kad jis atrodo estetiškai, „puošia“ aplinką detalėmis. Net žaislinis maistas niekada nėra padedamas saujoje – jis dedamas į indelius, apgalvotai išdėstomas.

Mokytojo pavyzdys šiuo atveju yra ypač svarbus. Vaikai ne tik stebi veiksmus, bet perima santykį su aplinka. Ramus, pagarbus bendravimas, dėmesys smulkmenoms ir tvarka vaikui tampa norma. Mažasis stebėtojas greitai supranta: grožis nėra tik išorinis efektas, jis yra kuriamas – per rūpestį, dėmesį ir santykį su kitais bei su daiktais.

Dailės kūrinių pažinimas ikimokykliniame amžiuje neturėtų būti suprantamas vien tik kaip informacija apie menininkus ar stilistines schemas. Dažniausiai pastebiu, kad vaikui daug svarbiau ne autoriaus vardas, bet tai, ką jis jaučia žiūrėdamas paveikslą, kokias asociacijas sukelia spalvos ar kompozicija. Kai vaikai kuria savo darbus remdamiesi matytais paveikslais, jie ne kopijuoja – jie pratęsia, interpretuoja, kuria dialogą. Tokia praktika ne tik lavina vaizduotę, bet ir skatina kūrybišką mąstymą bei saviraišką.

Gamtinė aplinka taip pat yra neatsiejama estetinio suvokimo dalis. Pasivaikščiojimai parke ar miške, tyrinėjimai gamtoje leidžia vaikams pažinti spalvų, formų ir ritmų dermę natūralioje aplinkoje. Radę šakelę, lapelį ar gėlę, vaikai su malonumu juos apžiūri, lygina, atranda smulkias detales. Tokios patirtys ugdo ne tik estetinį jautrumą, bet ir pagarbą gamtai. Kai vaikas pastebi ne tik gražų lapą, bet ir numestą šiukšlę ar sulūžusį suolelį, formuojasi supratimas, kad estetika ir atsakomybė yra glaudžiai susijusios – aplinką reikia saugoti, o ne niokoti.

Estetinis ugdymas ankstyvajame amžiuje nėra atskira veikla – tai kasdienės patirtys ir santykiai, kurie padeda vaikui suvokti ir kurti grožį savo gyvenimo kontekste. Tokios patirtys prisideda ne tik prie estetinio suvokimo, bet ir prie emocinio intelekto, kūrybiškumo ir vertybinių nuostatų formavimosi.

Literatūra

Gardner, H. (2011). Frames of Mind: The Theory of Multiple Intelligences. New York, NY: Basic Books.

Malaguzzi, L. (1998). History, ideas, and basic philosophy. In C. Edwards, L. Gandini, & G. Forman (Eds.), The Hundred Languages of Children (pp. 49–97). Westport, CT: Ablex.

Vygotsky, L. S. (1971). The Psychology of Art. Cambridge, MA: MIT Press.