Kaip paskatinti vaikus keltis asmeninius mokymosi tikslus?

Esu prancūzų kalbos mokytoja Urtė Penkauskaitė. Mokytojauti pradėjau prieš dvejus metus, kai į mokyklą mane atvedė programa „Renkuosi mokyti“. Prieš pradėdama darbą mokykloje buvau nusiteikusi sugriauti mitą, kad mokykla neruošia mokinių gyvenimui, kad įgytos žinios yra nepritaikomos praktiškai, o mokiniai tik ir laukia, kada išėję iš mokyklos pradės gyventi tikrąjį gyvenimą. Dėl šios priežasties, nuo pat savo darbo mokykloje pradžios didelį dėmesį skiriu ne tik prancūzų kalbos mokymui, bet ir mokinių bendrųjų kompetencijų ugdymui. 

Praėjusiais mokslo metais, siekdama ugdyti mokinių mokėjimo mokytis kompetenciją, išbandžiau vieną metodą. Jį pritaikiau keturiose 6–8 klasėse. Pagrindinis metodo tikslas – paskatinti mokinius keltis mokymosi tikslus, numatyti konkrečius jų įgyvendinimo žingsnius, reflektuoti savo asmeninę pažangą. 

Tikslų iš(si)kėlimas

Pirmąją mokslo metų pamoką kiekvieno mokinio paprašiau išsikelti asmeninį prancūzų kalbos mokymosi tikslą. Šis tikslas turėjo būti konkretus, pritaikytas prie kiekvieno mokinio mokymosi ypatumų, vedantis į asmeninį tobulėjimą. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, pateikiu kelis mokinių išsikeltų tikslų pavyzdžius.

Jonė, 6 kl. – susikaupti, mokytis, nepalikti spragų bei visuomet uždavinėti klausimus.
Ignas, 7 kl. – pasistengti nusiraminti, susikaupti tiek pamokose, tiek dirbant namuose. Siekti 8–10. 
Lukas, 8 kl. – mokslo metų pabaigoje nuvažiuoti į Belgiją ir užsisakyti vaflių prancūziškai. 
Augustė, 8 kl. – nuolatos jungti naujas žinias su tuo, ką jau mokėmės, jas nuolatos įtvirtinti.

Refleksija

Kas pusantro mėnesio su mokiniais grįždavome prie išsikeltų mokymosi tikslų. Vaikai periodiškai pildydavo savo refleksijų lapus, nusimatydami tikslo įgyvendinimo etapus. Jie sužinojo, kad tam, jog pasiektume tikslą, pirmiausia turime nusimatyti tarpinius uždavinius, kurie vestų į priekį. Taip pat turime įsivardinti numatomus tarpinius rezultatus bei būdą, kaip juos pamatuosime. Negana to, turime mokėti kelti klausimus apie savo mokymąsi.

Štai keli klausimų pavyzdžiai, į kuriuos mokiniai turėdavo atsakyti, periodiškai matuodami savo asmeninę pažangą:

  • Kaip mano išsikeltas tikslas yra susijęs su mano tobulėjimu ar sunkumų įveikimu mokantis prancūzų kalbos?
  • Kokius konkrečius veiksmus nusimačiau tikslui pasiekti?
  • Kaip ir kokius veiksmus įgyvendinau?
  • Kokių veiksmų neįgyvendinau. Kodėl?
  • Su kokiomis kliūtimis siekdamas tikslo susidūriau iki šiol?
  • Patarimas sau toliau siekiant užsibrėžto tikslo
  • Ką iki šiol man davė veiksmai ir įgyvendintos veiklos, kuriuos pasirinkau siekiant užsibrėžto tikslo?
  • Kokios pagalbos man reikia iš bendraklasių, mokytojos?

Grupinė refleksija

Neatsiejama šio projekto dalis buvo grupinės refleksijos, kai mokiniai dalinosi savo progresu bei teikė patarimus ir pastabas vieni kitiems.

Štai keli mokinių atrasti dalykai apie mokymąsi:

„Mes labai daug laiko praleidžiame prie telefonų važiuodami autobuse į būrelius. Jei prancūzų žodžiai būtų telefone, mes galėtume juos mokytis važiuodami. Mokytoja, radau programą Quizlet, gal mes galime pakaitomis joje rašyti naujų temų žodžius ir tokiu būdų mokytis kur bebūtumėm?“ – Aistė, 7 kl.

„Praeitais metais beveik niekada neruošdavau namų darbų, bet šiais metais išsikėliau tikslą, kad pradėsiu mokytis, o vienas iš uždavinių buvo daryti namų darbus. Kadangi sakėte, kad uždaviniai turi būti pamatuojami, todėl dabar visuomet ruošti prancūzų kalbos pamokoms skiriu 40 minučių.“ – Mantas, 7 kl. 

„Per rudens atostogas peržiūrėjau 2 prancūziškus filmus, išsiverčiau dvi dainas. Sakykit jei kam reikia rekomendacijos dėl filmų, nes esu pasidariusi visų žiūrėtinų prancūziškų filmų sąrašą.“ – Aistė, 7 kl.

Įsivertinimas

Mokslo metų pabaigoje mokiniai patys įvertino savo pažangą . Vieniems mokiniams pavyko pasiekti užsibrėžtus tikslus, kiti priėjo pusiaukelę. Bet man svarbiausia yra tai, kad mokiniai pradėjo kelti klausimus apie savo mokymosi praktikas, pradėjo ieškoti sprendimų kliūtims, su kuriomis susiduria, ėmė kritiškai vertinti savo darbą bei išmoko nusimatyti tolimesnius veiksmus. 

Daugeliui kyla klausimas, kaip įvertinti tokį mokinių darbą. Juk tai nėra gramatinės taisyklės, viskas paremta mokinių asmenine refleksija ir savęs vertinimu. Galiu pasakyti tik tiek, kad tik vienas iš visų projekte dalyvavusių mokinių paklausė, kodėl jam reiktų užsiimti šia veikla. Metų eigoje mokiniai nė karto neuždavė klausimo apie šio darbo įvertinimą pažymiais, o mokslo metų pabaigoje daug mieliau sutiko su mokytoja suvalgyti saldainių ir pasidžiaugti pasiektais rezultatais nei gauti dešimtukus dienyne. Visi projekte dalyvavę vaikai sutiko keltis mokymosi tikslus ir ateinančiais metais.

Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos

prancūzų kalbos mokytoja Urtė Penkauskaitė