Komandos jėga – ugdymo kokybės pamatas

Neišskiriant tam tikrų profesijų atstovų, visi žmonės yra linkę svajoti, išsikelti tam tikrus tikslus ir susikurti vienokius ar kitokius lūkesčius, susijusius su jų darbu. Tačiau konkrečiau kalbant apie pedagogus ir kitus švietimo įstaigoje dirbančius žmones – administraciją bei aptarnaujantį personalą, pagrindiniai ir patys svarbiausi aspektai, kuriems minėtieji žmonės turi lūkesčių, yra šie: ryšys su ugdytiniais, grupės darbuotojų (komandos) santykis bei bendradarbiavimas su tėvais. Šie trys aspektai – šio straipsnio pagrindinė mintis, esmė ir raktiniai žodžiai. Šiame straipsnyje nekalbėsime apie teorinius komandos kūrimo aspektus. Nepristatysime ir jokių naujų ugdymo terminų, metodų. Nesiremsime ir moksliniais straipsniais. Tikime ir manome, jog santykių kūrimas komandoje priklauso ne tik nuo išsilavinimo, žinomų mokslinių terminų kiekio, mokslinių, kvalifikacinių laipsnių įgyjimo. Nuvylėme? Jeigu ne, kviečiame skaityti toliau ir sužinoti apie tai, ką darome kas dieną dėl bendro tikslo – šiltos, veiklios, palaikančios, motyvuojančios komandos kūrimo grupėje.

Visi žino paprastą ir seną kaip pasaulis posakį – „Vienas lauke – ne karys“. Sutinkam. Bet du žmonės – jau pora, o keletas – jau komanda. Paskaičiavome ir pateikiame tokį skaičių – 63.  Daugoka? Tačiau tiek žmonių susibūrę į tvirtą komandą galėtų kalnus versti, tiesa? Šešiasdešimt trys asmenys – tai yra vienos vaikų grupės komanda. O jeigu tiksliau: 20 vaikų, 20 tėčių, 20 mamų, 3 pedagogai ir jų padėjėja. Ir nors tikrai kartais posakis „mažiau yra daugiau“ – labai tinkamas sprendžiant įvairių situacijų klausimus, tačiau mūsų atveju – ne. Kiekvienas iš mūsų kažką atneša į komandą.

Pirmasis aspektas, apie kurį norėtume plačiau pakalbėti, yra santykiai su ugdytiniais. Juk tai, kaip vaikas jaučiasi grupėje, yra vienas pagrindinių dalykų. Jo emocinei būsenai itin didelę įtaką daro ryšys ne tik su bendraamžiais, bet ir su grupėje dirbančiais žmonėmis. Yra ne vienas posakis, atspindintis grupės taisykles ar nuostatas. Mūsų atspindi šis: „Iš tuščio indo vandens neatsigersi“. Šiuo posakiu norime pasakyti, jog pirmiausia turime pradėti mes, pedagogai, nuo savęs. Turime santykius su vaikais grįsti sąžiningumu, pasitikėjimu, laisve rinktis, drąsinimu, susitarimais, žodžio laikymusi. Negalime reikalauti iš vaikų sąžiningumo, jei patys nesame sąžiningi. Vaikai negalės pasitikėti mumis, jei mes nepasitikėsime jais. Vaikai nesilaikys jokios taisyklės ir susitarimo nuoširdžiai, jei tų pačių taisyklių nesilaikys ir suaugusieji. Mūsų grupėje taisyklės yra visiems. Jeigu susitarėme, jog į grupę negalime eiti su lauko batais, reiškia, jog negalime visi. Pedagogas ar bet koks kitas darbuotojas, ar vaikas, negali laužyti susitarimo. Bendrų susitarimų nesilaikymas tolygus nepasitikėjimo kūrimui. Taip pat labai svarbu drąsinti vaikus įveikti sunkumus, su jais susidūrus kreiptis pagalbos. Jeigu sukursime pasitikėjimą tarp pedagogo ir vaikų, tai nebus taip sunku, nes vaikai visuomet pagalbos kreipiasi į tuos, kuriais jie pasitiki. Mes iš savo ugdytinių pasitikėjimą mumis jaučiame itin stipriai. Kaip tą jaučiame, iš ko pastebime? Neretai tenka išgirsti: „Auklėtoja, bet jeigu man nepavyks užsirišti bato, tu man padėsi?“, „Man gali nepavykti taip iškirpti“, „Man nepavyksta susidraugauti su...“ – tai ir yra vaikų pasitikėjimo ženklai. Ugdytiniai nebijo pasakyti, kas nepavyksta, ko bijo, dėl ko nerimauja. Dar vienas svarbus aspektas, ką savo pavyzdžiu ir puoselėdamos santykius su ugdytiniais stengiamės ištransliuoti ir ką ugdytiniai jau žino – nesėkmė nėra blogas reiškinys, tai tik kelias į sėkmę. Smagu matyti, kaip vaikai nenuleidžia rankų. Bando, klausia, išbando, palaiko vieni kitus. Toks vaikų elgesys irgi leidžia pajausti jų tarpusavio pasitikėjimą vieni kitais, kuomet be pedagogo komentarų, pasiūlymų vaikai vieni kitiems pasipasakoja, pasiguodžia ir pasidžiaugia. 

Grįžtant prie pradžioje paminėto posakio, kuris atspindi mūsų grupės nuostatą santykių klausimu, turime pabrėžti, jog vaikai nedemonstruotų pasitikėjimo mumis, jeigu mes, pedagogai, nedarytume to paties. Kad grupėje vyrautų apibusis pasitikėjimas, vaikai turi jausti pasitikėjimą ir iš pedagogų, todėl vaikai dažnai išgirsta iš mūsų tokius žodžius: „Pasitikiu tavo jėgomis, žinojau, kad tau pavyks“,  „Tu taip subūrei vaikus žaisti, džiaugiuosi tuo“, „Manau, jei pabandysi dar kartą, tikrai pavyks“. Dėl šių, atrodo, visai paprastų dalykų, ugdytiniams grupėje yra ramu, patikima, jie gali atsipalaiduoti ir nepatirti bereikalingo streso. Ir tik tada, kai tarp grupėje esančių ar jai priklausančių žmonių vyrauja atviri, tvirti bei nuoširdūs tarpusavio santykiai, galima sakyti, kad tai ir yra komanda. Be apibusio pasitikėjimo – nebus komandos.

 

Kolegialus ryšys, mikroklimatas, motyvacija, bendrystė, pagarba, pasitikėjimas – apie tai kalbama vis dažniau ir garsiau. Ir ne veltui. Žmonės savo darbuose praleidžia didžiąją dalį savo dienos. Todėl tai, kaip jie jaučiasi būdami darbe, yra itin svarbu, nes visa tai atsiliepia sveikatos ir santykių šeimoje sąskaita. Bet šįkart – ne apie tai. Emocinė būsena, patiriama darbe, yra susijusi su atliekamo darbo kokybe. Viskas daug paprasčiau, jeigu dirbama individualiai, bet šiuo atveju mes kalbame apie darbą grupėje, kurioje dirba mažiausiai trys skirtingi žmonės. Tai, jog visi išties yra skirtingi ir skiriasi jų pasaulėžiūra, nė nekyla abejonių. O ar kyla abejonių dėl to, jog trys skirtingų pasaulėžiūrų žmonės darbo pasaulyje gali patirti sėkmę? Mes norime pateikti pavyzdį, jog žmonių skirtybės nėra kliūtis būti komanda. Tačiau vertėtų prisiminti anksčiau išsakytas mūsų mintis, jog komandos nebus tol, kol nebus pasitikėjimo žmonėmis, su kuriais kartu dirbi.

Žinoma, yra daugybė būdų, kaip susikurti ryšį ir tvirtus santykius su kolegomis, tačiau mums padeda tas pats, kaip ir sėkmingiems santykiams su vaikais – susitarimai, kurie galioja visiems grupėje dirbantiems žmonėms. Nesvarbu, ar tu pedagogas, ar pedagogo padėjėjas – taisyklės taikomos visiems. Atrodo, elementaru? Tikrai taip. Tačiau pabandykite ignoruoti susitarimus ir pastebėsite, kaip iš tiesų prastėja ryšys su kolegomis. Tai net daugiau nei tik susitarimai ir jų laikymasis. Tai yra ir pasitikėjimas. Jis mūsų grupės komandos darbe ypač juntamas darbų, veiklų pasiskirstyme. O kaip pasiskirstyti darbais? Visi darbai priklauso tai, kuri tą dieną dirba? O gal tai, kuri yra pagrindinė auklėtoja? O gal visgi tai, kuri turi kvalifikacinę kategoriją? O gal pagal etato dalis? Iš tiesų, galimi šie pasiskirstymo variantai, bet ar toks pasiskirstymas neužtruks per ilgai? Ar nebus sudėtinga? Ar nenukentės ne tik darbo kokybė, o ir pasitikėjimas bei pagarba? Ar mes taip neparodysim vaikams netinkamo pavyzdžio, jog svarbiau yra „karūna“, o ne gebėjimai, procesas, iniciatyvumas? Tačiau mes renkamės kitokį darbų pasiskirstymo būdą. Mes įvertiname viena kitos stipriąsias savybes, sritis ir gebėjimus, pagal kuriuos pasiskirstome atliekamus darbus. Jeigu tiksliau, visuomet leidžiame viena kitai imtis to, ką gebame atlikti geriausiai. Tokiu būdu ne tik suteikiame galimybę viena kitai realizuoti savo mintis ir idėjas, bet ir pasireikšti, būti pastebėtai ir įvertintai. Pateikiame kelis pavyzdžius:
1. Šukuojame mergaitėms plaukus ne pagal pareigybes, o pagal tai, kuri tą geriausiai sugeba.
2. Puošyba, dekoravimas – negi tą privalo daryti būtent tas žmogus, kuris toje grupėje dirba pilnu etatu? Tą turi daryti tas žmogus, kuris ypač prijaučia šiai sričiai, nes jis tą darys užsidegęs ir „uždegs“ vaikus.
3. Muzika, rytinė mankšta. Tą daro tas komandos narys, kuris tą dieną turi daugiau energijos, entuziazmo, o ne tas, kuris šiandien nusiteikęs rimčiau, susikaupęs svarbiam darbui.

Pateikiame tik „kruopelytes“, bet norime pasakyti, jog pasiskirstymas vyksta natūraliai, kuomet niekas grupėje nesivaržo, o įneša tai, kas jam geriausiai sekasi, ką jis sugeba geriausiai padaryti. Tą praktikuodamos pastebėjome, jog atlikti darbai tapo žymiai kokybiškesni, darbas – malonesnis, pagarba – didesnė, pasitikėjimas – stipresnis, o ir geriama kava kartu – skanesnė. Taip, tai nieko naujai išrasto ar stebuklingo, bet vienareikšmiškai – veiksminga bei naudinga. 

Yra dar vienas, ne ką mažiau svarbus aspektas prieš tai minėtiesiems – tai bendradarbiavimas su ugdytinių tėvais. Glaudus pedagogų ir tėvų santykis gali padėti siekiant bendro tikslo – užauginti sąmoningą, motyvuotą, sėkmingą vaiką. Kalbant apie šį aspektą, svarbu atkreipti dėmesį į pedagogų ir tėvų tarpusavio santykių ir bendradarbiavimo klausimą, ypač susiduriant su nuotolinio darbu. 

Taigi apie bendradarbiavimą, kurį praktikuojame mes. Jeigu turime problemų, jas sprendžiame čia ir dabar, jeigu turime kuo pasidžiaugti – džiaugiamės. Jeigu norime ugdytinius pagirti – pagiriame, ir jeigu norime kažko paprašyti – prašome. Nesielgiame priešingai – jeigu reikia išspręsti problemą, tai ir sprendžiame, bet tuo metu negiriame ugdytinio be reikalo. Pagiriame tada, kada yra reikalas, nes kitu atveju mūsų, pedagogų, elgesys kels abejonių pasitikėjimui, nuoširdumui. O mes jų pasitikėjimą mumis jaučiame, juo džiaugiamės ir stipriname toliau – išlikdamos komanda tarpusavyje, gerbdamos viena kitą ir įvertindamos save bei savo galimybes. Kad būtų aiškiau, pateikiame pavyzdį: kai su grupės tėvais sprendžiame klausimą, susijusį su grupės aplinka, ugdymu ar vaikų motyvacijos būdus, būna situacijų, kuomet tuo metu tėvams nepateikiamas atsakymas į jų klausimą, o leidžiama jiems žinoti, jog dėl šio klausimo pasitarsime su kolege, kuri, galbūt, geriau išmano šią sritį. Taip pasielgdamos mes ne tik parodome sau, jog esame kritiškai mąstančios, tačiau ir tėvams atskleidžiame savo tikrumą, nuoširdumą ir pristatome grupėje dirbančius žmones kaip komandą. Tikėsite ar ne, tėvai į tai atsižvelgia ir jaučia pasitikėjimą, pagarbą visai grupės komandai.

Taip pat svarbu paminėti ir tai, kad mes nesilaikome vis dar (labai gaila) vyraujančios nuostatos, jog su tėvais turime kalbėti tik pozityvius dalykus apie vaiką. Mes turime būti atviri ir kalbėti tiesą, bandant spręsti problemą. Pavyzdžiui, vaikas nuolat pastumia kitą vaiką ir, pedagogų sudrausmintas, vis tiek elgiasi taip pat. Pedagogės informuoja vaiką, kad apie jo tokį elgesį pasikalbėsime su tėveliais. Sutiksite, tai nėra pagirtinas, siektinas kolektyve elgesys. Ar vis tiek šiuo atveju privalome tik pagirti? Ar visgi turime spręsti problemą kartu su tėveliais? Žinoma, geriau būtų, jog pagirtume, juk daug smagiau girdėti pagyrimus. Kolegų ilgametės patirtys taip pat verčia manyti, jog daugumai tėvelių labiau patinka pedagogės, kurios giria. Tačiau mes savo darbo praktikoje pastebime, jog tėvams reikalingas atvirumas ir bendrystė. Būtent tą ir praktikuojame bendraudamos su savo grupės ugdytinių tėveliais. Tik atviro ir nuoširdaus bendravimo dėka tėveliai supranta, jog ne tik džiugius dalykus galime kartu aptarti, o ir problemas kartu galima išspręsti. Nesėkmės mus vėl atveda į sėkmę.

Apibendrinant straipsnį, galima pabrėžti, jog pedagogams ugdymo kokybė yra pagrindinis ir pats svarbiausias klausimas, tačiau dažnai pašaliniai dalykai neleidžia pasiekti geriausių rezultatų. Neretai tie trukdžiai yra lengvai išsprendžiami, tik reikia norėti, tikėti, pasitikėti ir gerbti ne tik save, bet ir esančius šalia. Kiekviena komanda turi savo formų ir būdų, kaip stiprinti tarpusavio santykius ir dirbti, norint patirti sėkmę ir pasiekti gerų rezultatų, tačiau mūsų patirtis rodo, kad būtent pagarba ir pasitikėjimas padeda suburti stiprią komandą, kurios dėka galima džiaugtis kokybiško ugdymo rezultatais.

 

 

Alytaus lopšelio-darželio „Šaltinėlis“ mokytojos,

dirbančios pagal priešmokyklinio ugdymo programą

mokytoja Ligita Lesniauskaitė,

vyr. mokytoja Erika Smoliagė