KTU Vaižganto progimnazijos direktorė Rūta Songailienė: „Labai svarbu sudaryti galimybę kiekvienam vaikui atsiskleisti ir gyventi sėkmingai.“

Dokumentikos ciklas „Mano mokytojas“ šį šeštadienį pristatys dar vieną įsimintiną šalies pedagogę Rūta Songailienę – moterį, kuri, svajojusi apie aktorystę, pajuto tikrą pašaukimą ir pasirinko mokytojos kelią.

Rūta Songailienė, šiandien vadovaujanti KTU Vaižganto progimnazijai, paauglystėje svajojo apie aktorystę. Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip.

Pedagogė pripažins, kad buvo kuklus ir santūrus vaikas – tik paauglystėje įgijo daugiau drąsos. Ji pasakos, kad tokiems pokyčiams įtakos turėjo jos pačios mokytoja, pozityviai žvelgusi į savo mokinę, kuri buvo iš daugiavaikės šeimos, nes tais laikais į daugiavaikes šeimas buvo žiūrima labai nepalankiai. Auklėtojos dėmesys ir paskatinimai suteikė Rūtai drąsos dalyvauti skaitovų konkursuose, užklasinėje veikloje bei mokyklos gyvenime.

„Auklėtojos dėmesys iš tikrųjų suteikė man sparnus. Įgavau labai daug drąsos“, – savo mokytoją prisimins pašnekovė.

Kai kitoje Kauno miesto dalyje duris atvėrė nauja mokykla, į ją persikėlė dirbti ir Rūtos auklėtoja. Paskui savo mokytoją iškeliavo Rūta ir beveik pusė klasės mokinių. Nors mokykla buvo ir toli, tuo metu geras pedagogas buvo svarbesnis nei tolima kelionė iki ugdymo įstaigos. Taip naujoji
mokykla tapo Rūtos naujo gyvenimo pradžia.

„Toje mokykloje buvo teatro studija, kuriai vadovavo Ingrida Stankevičienė, dariusi didžiulę įtaką jauniems žmonėms. Taip mano gyvenime atsirado
teatras“, – istoriją apie savo kelią pradės Rūta Songailienė.

Teatro studijos mokykloje Rūtai nepakako. Būdama 16 metų, ji įstojo į Kauno jaunimo kamerinį teatrą ir tuomet jau galutinai apsisprendė savo gyvenimą sieti su aktoryste. Tačiau likimas iškrėtė skaudų pokštą – kaip tyčia tais metais, kai ji baigė mokyklą, režisierius Jonas Vaitkus rinko
dainuojančių aktorių kursą, o ji neturėjo muzikinio išsilavinimo.

Taip gimė mintis metus palaukti ir laikinai įsidarbinti mokykloje dramos būrelio vadove. Kaip sakoma, nėra nieko pastoviau už
laikinumą. Taip atsitiko ir Rūtai – po 30-ties metų ji vis dar dirba toje pačioje mokykloje.

„Dirbdama pradėjau abejoti, kad gal galėčiau būti geresnė mokytoja nei aktorė ar režisierė“, – tuometinius savo svarstymus prisimins pedagogė.

Būdama vos 18 metų, Rūta pradėjo dirbti ne tik dramos būrelio vadove, bet ir pradinių klasių mokytoja ir tuo pačiu metu neakivaizdiniu būdu mokėsi tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Mokytojam pasakos, kad tada labai savimi pasitikėjo, tačiau nebuvo taip paprasta, kaip įsivaizdavo, o ir darbas patiko labiau nei mokslai. Ji lygindavo savo praktiką ir akademikų teoriją, kuri, regis, nebeatitiko realios situacijos mokykloje.

Rūta buvo kitokia mokytoja – jauna ir drąsi. Jos įsivaizdavimas, koks turi būti mokytojas, buvo dar visai šviežias, nes pati buvo ką tik baigusi
mokyklą.

Rūta Songailienė ypač gebėjo suprasti vaikus ir juos įtraukti į įvairias veiklas. Vaikai visuomet tą jautė ir mezgė šiltą ryšį su mokytoja. Rūta įtaką darė ne tik savo auklėtiniams, bet ir visiems vaikams, su kuriais dirbo.

Operos solistas Merūnas Vitulskis prisimins, kad bent truputį pabendrauti su Rūta būdavo įvykis – tokia diena jau būdavo pavykusi. Vyras pasakos, kad pedagogė kiekviename mokinyje sugebėdavo atrasti kažką gero, sugebėdavo prie jų prieiti ir susibendrauti – dėl to visi vaikai ją mylėjo.

Merūnas juoksis, kad vieną kartą, pamatęs iš susirinkimo išeinančią apsiašarojusią savo mamą, galvojo: „Ką aš vėl prisidirbau“. Tačiau paaiškėjo, kad jį mamai pagyrė kaip gabią, menišką asmenybę, ir mama susijaudino.

Rūta Songailienė atviraus, kad jai labai gera stebėti vaikus, augusius sudėtingomis sąlygomis, turėjusius sunkumų ir sugebėjusius atsiplėšti nuo
neigiamos aplinkos ir tapti gerais specialistais bei tėvais. „Manau, kad štai šiais vaikais reikia ypatingai didžiuotis ir džiaugtis“, – sėkmės istorijomis dalinsis pedagogė.

Rūta Songailienė mokykloje dėstė etiką, turėjo savo auklėjamąją klasę ir dirbo dramos būrelio vadove, į kurį patekę vaikai tapdavo mokyklos “žvaigždėmis”. Atrodo simboliška, kad pati, būdama mokine, Rūta negalėjo atskirti mokyklos nuo tuo metu lankomos teatro studijos, o šiandien jos pačios buvusi mokinė Eglė Valavičienė teigs, kad jos gyvenimas mokykloje buvo taip pat labai suaugęs su dramos būreliu.

Pradėję vaidinti vaikiškus spektaklius, vyresnėse klasėse Rūta su mokiniais ėmėsi ir rimtesnių pjesių, kurios vaikus augino ir kaip asmenybes. Įsimintiniausiu pastatymu tapo „Paskutinis Karmen šokis“ pagal pjesę „Neatmenu tavo veido“. Kūrinys buvo labai aktualus vaikams, jie gilinosi į nepagydomomis ligomis sergančių paauglių gyvenimą, jų emocinę būklę, kasdienes problemas.

Rūtos mokiniai repeticijose praleisdavo begalę laiko diskutuodami, dalindamiesi jausmais, Rūtai atsiverdami daugiau kaip psichologei, o ne mokytojai.

„Būdavo tokių atvejų, kad vaikai atsiveria tiek, kad išsigąsti ar galėsi suvaldyti pasekmes. Jeigu šią dieną reikėtų grįžti prie teatro studijos, aš suabejočiau, nebedrįsčiau – tiek drąsos, kiek turėjau prieš 18 metų, jau neturėčiau“, – išgyventus jausmus ir emocijas prisimins mokytoja.

Trisdešimt metų išdirbusi toje pačioje mokykloje, Rūta Songailienė vos prieš keletą savaičių tapo KTU Vaižganto progimnazijos direktore. Pedagogė sako, kad atėjo laikas grąžinti skolas – atlikti misiją ir būtent šioje mokykloje daryti pokyčius.

„Šita mokykla mane užaugino. Šioje mokykloje aš, būdama aštuoniolikos metų, atėjau laikinai pabandyti padirbėti dramos būrelio vadove“, – su šypsena apie savo darbą šį šeštadienį kalbės naujoji direktorė.

Laidos mecenatas: advokatų kontora Glimstedt.

Žiūrėkite dokumentinę laidą „Mano mokytojas“ jau šį šeštadienį 16:30 per LRT PLIUS.