Kūrybiškumas šiandien ir 2030-aisiais

2015-aisiais metais, po septynerių metų darbo švietimo sistemoje, nusprendžiau išeiti iš trijų tuometinių savo darboviečių ir dar kartą gerai apsvarstyti, ar buvimas mokytoja tikrai yra tai, ką iš tiesų noriu daryti. Taigi, manęs laukė metų pertrauka. Visus tuos metus keliavau, leidau laiką su šeima, svarsčiau ir stebėjau save. Kūrybinės raiškos pasiilgau jau po keturių mėnesių, vaikų – po pusės metų. Pačios mokyklos ir švietimo sistemos taip ir nepasiilgau, bet kadangi gyvenam materialiame pasaulyje, susitariau su savimi. Nusprendžiau vienu metu dirbti ne daugiau nei dviejose mokyklose ir kiek galima riboti kontaktines valandas, kad mano pozityvumas ir energija atėjus į klasę būtų ,,nefalšyvi“. Tačiau po metų, rugsėjį, kai atėjau vesti pamokos šeštokams, nutiko kai kas netikėto.

Teatro pamoka net ir patiems nedrąsiausiems vaikams paprastai yra įdomi. Tai laisva ir netradicinė erdvė, kurioje jie gali skleistis. Tačiau tąsyk pamoka neįvyko. Aš stovėjau prieš mokinius tiksliai žinodama, ką su jais noriu nuveikti, bet iš numatyto plano man pavyko įgyvendinti tik 4–5 minutes trukusį apšilimo žaidimą. Jie lyg ir norėjo vaidinti ir žaisti, mokytis, tačiau jų dėmesio koncentracija buvo gerokai žemiau nulio... 

Kita savaitė buvo ne ką produktyvesnė. Kėliau sau klausimus „kodėl?“ ir svarsčiau, kas nutiko. Šeštokai man nebuvo naujiena, o metų pertrauka – per trumpas laiko tarpas grupės valdymo įgūdžiams prarasti. Tuomet susipažinau su 5-tokais, dar vėliau – su to paties amžiaus vaikais iš kitų mokyklų. Visus juos siejo nepaprastas kūrybiškumas, įgimtas smalsumas ir dėmesio koncentracijos stoka. Žodžiu – mažesnis ar didesnis chaosas :) Nepaisant to, mes greit susidraugavom.

Dirbdama mokykloje pastebėjau, kad teatro pamokas jaunesnėse klasėse ypač mėgsta klasių lyderiai, individualistai, hyperaktyvieji maištininkai ir vienas kitas ,,ankstyvasis intelektualas”. Iš tiesų, tai nepaprastai smagi kompanija. Bet, deja, neformaliojo ugdymo užsiėmimuose dvejus metus iš eilės spektaklio su jais pastatyti man taip ir nepavyko. Tai sukėlė absoliutų mano, kaip mokytojos, nusivylimą. „Kaip čia dabar taip..? Teatrą taigi jie mėgsta! O rezultato – jokio…“ Žinoma, aš puikiai suprantu, kad čia tik man tas rezultatas ir yra svarbus. Alfa kartos vaikams svarbi yra tik šiandiena. Jie labiau džiaugiasi procesu nei rezultatu. Tačiau mano, kaip mokytojos, ego pradėjo nerimauti. Jeigu tikslas ne spektaklis (o tai lyg ir natūralus teatro būrelio metų veiklos rezultatas), tai kur link aš turėčiau juos vesti? Į ką tuomet turėčiau kreipti dėmesį? Mes ugdome vaikus ne dėl rezultatų. Faktas. Tačiau, kad laivai patamsyje nesubyrėtų į šipulius, kiekvienai jūrai reikalingi švyturiai. O kur link veda mūsų, mokytojų, lūkesčiai auginant ateities kartas? Ir kas nurodo kryptį patiems mokytojams? Ekonominiai ar politiniai veiksniai? Širdis? Veiklos ugdymo planai? Asmeninės vertybės?

Taigi, apie kryptis. 2016 metais pasaulio ekonomikos forume buvo pristatytos numatomos ateities profesijų kompetencijos. Lyginant 2015 ir 2020 metų statistinius duomenis, galima matyti, kad kūrybinių gebėjimų reikšmė darbo rinkoje kils iš 10 į 3 vietą (pirmoji vieta – kompleksinis problemų sprendimas, antroji – kritinis mąstymas. Detaliau apie tai čia). Tačiau anokia čia ateities prognozė – 2020-ieji jau visai čia pat. Tolimesnių prognozių sudarinėti ir skelbti specialistai neskuba. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mes ugdome vaikus tamsoje. Apgraibomis. Ruošiam juos profesijoms, kurios dar neegzistuoja. Laviname jų savybes, tačiau iš tiesų negalime būti tikri ar kreipiame dėmesį ten, kur reikia. Vos vienas kitas dokumentas bando sisteminti, kokių specialistų reikės 2030-aisiais. Būtent tais metais, kai dabartiniai penktokai ir šeštokai išeis į darbo rinką. UK commission for employments and skills teigia, jog yra daugybė veiksnių ir keturi skirtingi reikalingiausių profesijų scenarijai. Visgi galima teigti, jog pačios svarbiausios sritys bus šios:

  • socialinė rūpyba ir medicina;
  • kūrybinis ir informacinių technologijų raštingumas;
  • vadyba ir profesinis orientavimas;
  • mažmeninė prekyba ir logistika;
  • mokymasis visą gyvenimą;
  • pramonė;
  • inžinerija / architektūra.

Ir nepaisant srities, visur pabrėžiami būsimų specialistų kompleksiniai gebėjimai. Taip vadinamas „multitaskinimas“, arba, kaip siūlo kalbininkai – daugiaveika. Vadinasi, jų veiklos rezultato apibrėžimas skirsis nuo to, kaip šiandien jį suprantu aš pati. Kai tai suvokiau, pasidžiaugiau, jog mano teatro pamokos, jau kelerius metus greta klasikinių ugdymo teatru metodų buvo papildytos grupės vadybos metodais, įvairiomis savęs pažinimo ir relaksacijos technikomis, meno terapija, kūrybiniu rašymu, drąsos užduotimis mieste, „Mindfullness“ technika. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, būtent pastaroji ir turėtų eiti koja kojon su mūsų alfa kartos mokinių kompleksinių gebėjimų įgūdžių formavimu. Galbūt jie puikiai žongliruoja darydami kelis dalykus vienu metu ir jiems tai iš tiesų puikiai sekasi, tačiau dėmesingumas vis dar yra jų silpnoji sritis.

Na, o pabaigai, mieli kolegos, siūlau ir jums vieną trumpą kūrybinę užduotį. Ar galėtumėte trumpam užsimerkti ir įsivaizduoti, kaip atrodo jūsų pačių kūrybiškumo šaltinis – jūsų vaizduotė? Kokia jos forma, spalva? Kokia faktūra? Kurioje kūno vietoje ji yra? Pajusti, ar ji plastiška, o gal gali keisti formą?

 Viliuosi, jog rezultatu esate patenkinti. Juk toks kūrybiškumas, kokį ką tik pamatėte, kasdien jus lydi į klases ir padeda jums dirbti su ypač ambicinga ir kūrybiška karta, kurios profesijos dar nė neegzistuoja.

 

Kūrybiškumo mokytoja Kristina Vainiūtė