Meninis ugdymas - spalvingas metodas vaikų ugdymui

Šį kartą Pedagogas.lt nuotoliniu būdu kalbasi su meninio ugdymo mokytoja, dainininke, daugelio muzikos konkursų ir muzikos projektų dalyve bei nugalėtoja, Indre Juodeikiene

Pradėkime nuo pradžių pradžios - prisiminkime Jūsų, kaip meninio ugdymo mokytojos, pirmuosius metus darželyje. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, kaip manote, ką būtų buvę naudinga žinoti tada, kai pirmus kartus atsistojote prieš vaikų žibančias akis?

Hmm... Na tikrai būtų buvę gerai žinoti bent pusę, ką dabar žinau. Tikrai gerai prisimenu tą dieną, kai pavaduotoja atvedė mane prie pianino, padavė tvarkaraštį ir sako:
- Na va, čia bus tavo darbo vieta.
Aš tada mintyse pagalvojau – „Ir viskas? Na, o ką man daryt?“ Tikrai buvau pasimetusi. Ir visi pedagogikos mokslai akimirkai kažkur išgaravo. Ateina 20 vaikų grupė, žiūri į mane didelėmis akimis. Streso tikrai turėjau ir labai daug. Tie pirmieji mano, kaip auklėtojos, metai buvo labiau kaip mokymosi metai. Išdėstau pamokas ir tuomet sėdu prie kompiuterio ieškoti informacijos – kaip įdomiau, kaip paprasčiau pateikti visą medžiagą vaikams. Kaip atrasti mažiesiems patinkančias daineles, kad noriai jų mokytųsi, kaip organizuoti darbus, kad būtų metodiškai tikslinga. Kaip apskritai juos sudominti, kad pamokėlė patiktų ir pavyktų išlaikyti vaikučių dėmesį. Klausimų mano galvoje buvo daugiau nei atsakymų. Džiaugiuosi, kad man pavyko rasti atsakymus į šiuos bei kitus kilusius klausimus. Ir šiandien jaučiu, kad esu ten, kur ir turiu būti.

Ėjote ieškojimų ir atradimų kelių – šis kelias iš anksto nugrįstas bene visiems pedagogams, nepriklausomai nuo to, kokio dalyko jie mokytojai ar kokio amžiaus jų mokomi vaikai. Papasakokite, kokie metodai pasiteisino, o kokių atsisakėte? Prisiminkime ir nuotolinio mokymo iššūkius.

Darželyje muzikos pamokos tikrai nėra tokios kaip mokykloje. Nėra daug teorijos, mokymasis vyksta per žaidimą. Taip mokomės pažinti spalvingąją muziką. Šiomis dienomis informacijos daug, tik reikia pasirinkti tinkamą. Ir vadovaujuosi ne tik medžiaga, rasta internete, bet ir savo intuicija. Per ją ieškau geriausio priėjimo prie vaiko. Kartais ir pati nustembu, kaip pavyko vienas ar kitas planas. Bet yra labai teisingas posakis, jog mokytoju gimstama. Manau, man buvo nulemta tapti mokytoja, nes tikrai atrodo, kad kai kurie dalykai vyksta savaime. Na ir žinoma, pagrindinis dalykas, ką reikia daryti darželio pamokose – dažnai keisti veiklas, kad mažiesiems neatsibostų. Tai mes ir dainuojam, ir grojam, ir šokam, ir žaidžiam. Kūrybiškai žiūriu į ugdymo procesą, tad kartais ir pamokos eigą pakeičia vaikų emociniai poreikiai ir nuotaika. Žinoma, labai svarbios yra ribos, kurios yra būtinos sklandžiam darbui ir norimam rezultatui pasiekti. Kartais vaikai tiek įsiaudrina – jei tik duodi jiems visišką laisvę, po to sunku nuraminti ir sugrąžinti į „darbinį rėžimą“. Nuolat tenka balansuoti tarp žaidimų draugės ir mokytojos, kuri vis primena pamokos taisykles ir kas salėje vadovas. :) 

Taip pat kiekvienai atskirai grupei pritaikau daineles. Pagal temą, metų laiką, pačius vaikus. Jau ne vieną dainelę teko ir pačiai sukurti. Pradžioje auklėtojos atnešdavo eilėraščius, aš pritaikydavau melodiją. O vėliau išdrąsėjau ir viską pati parašydavau. Ateityje svajoju išleisti knygelę su savo parašytomis dainelėmis.

Esi dainininkė ir mokytoja. Kaip tu manai, ar savo pavyzdžiu mokytojas gali įkvėpti vaikus ne tik dirbant klasėje, bet aktyviai dalyvaujant muzikos gyvenime, kuris yra viešai publikuojamas?

Vienareikšmiškai taip. Darželyje aš turiu didelį būrį savo „fanų“. Žinoma, patys mažiausi dar viską supranta savaip. Bet jau priešmokyklinukai arba buvę mokiniai, kurie mokosi pradinėje mokykloje vis primena, kad matė mane per televizorių. Daug mergaičių sakė, kad bus dainininkės kaip jų mokytoja. Mokyklinio amžiaus vaikams atrodo keista, kad aš ir televizoriuje ir mokykloje. Ateina ir klausia – ar galiu jus apsikabint? O po to nubėga susigėdę ir negali patikėti. Keista ir tuo pačiu malonu būti jiems autoritetu. Aš ir pati iš savo vaikystės atsimenu, kad stebėdavau visus muzikinius projektus ir turėjau savo „favoritus“. Tai jei jie būtų dirbę mūsų mokykloje, turbūt jausčiausi taip pat, kaip ir mano dabartiniai vaikučiai. :) 

Minėjai dainelių knygą mažiesiems. Kokių dar pedagoginių tikslų turi ateičiai? Čia būtų galima kalbėti apie dvipusius tikslus – orientuotus į mokytojos tobulėjimą ir orientuotus į mokinių tobulėjimą.

Mano pagrindinis tikslas – kad vaikai pamiltų muziką. Nes muzika neatsiejama nuo vaiko emocinės bei fizinės raidos. Net nuo „pilvelio dienų“, mes savo mažiukams dainuojame daineles, lopšines. Tik gimus, graži ir rami muzika skamba namuose, kuri leidžia kūdikėliams nusiraminti.

Muzika išlaisvina žmogų, suteikia laisvės pojūtį. O mūsų mažieji žmogučiai, skambant muzikai, išmoksta išreikšti save, valdyti emocijas. Be to,  ritmo pajautimas labai svarbus ir vaiko kalbos raidai. Turėjau mokinį, kuriam labai sunkiai sekėsi kalbėti, aplinkiniams buvo sunku suprasti, ką vaikas nori pasakyti. O dainuoti jam buvo lengviau nei kalbėti. Taigi, visi matėme muzikiniame televizijos projekte reperį, kuris mikčiojo ir sunkiai kalbėjo, o repavimas ohohoho kokio lygio buvo! 

Tad muzika prisideda prie pačių svarbiausių ugdymosi aspektų – kalbos raidos, emocinio intelekto ugdymo bei fizinės saviraiškos. 

Šiuo metu aplink viskas labai greit kinta, mokytojo darbas reiklalauja nulatinės dinamikos, taip pat dar prisidėjo nuotolinio mokymo iššūkiai. Koks būtų Tavo palinkėjimas kolegoms? 

Jei mokytojas ateina į darbą bjaurios nuotaikos, o ypač pas tokius mažučius, tai nei vaikai klausys, nei darbas sklandžiai vyks. Maža smulkmena gali sugriauti visą dieną. Tad noriu palinkėti visą negatyvą palikti už durų ir pas mokinius eiti su plačia šypsena bei kupina širdimi meilės. Nes gi dažnai būna, kad ne vaikai kalti dėl sunkesnės dienos, bet paties mokytojo savijauta jau pabudus iš ryto. 

Mylėkite savo ugdytinius, mylėkite savo darbą. Ir kai atrodys, kad labai sunku, prisiminkite, dėl ko šią specialybę pasirinkote. Šie metai yra emocinio intelekto metai, tad linkiu rūpintis ne tik vaikų, bet ir savo emocine būsena. Yra posakis „Laimingi tėvai – laimingi vaikai“. Manau galime tai pritaikyti ir mokytojams „Laimingi mokytojai – laimingi mokiniai“.