Mokytojo dienoraštis: praeitis, dabartis ir nuotolinis mokymas (ateitis?) | Pedagogas.lt

Mokytojo dienoraštis: praeitis, dabartis ir nuotolinis mokymas (ateitis?)

Geroji patirtis

2020 m. liepos 27 d.

Mokytojo dienoraštis: praeitis, dabartis ir nuotolinis mokymas (ateitis?)

Dalintis

Image

Labas, dienorašti,

    rašau tau pirmąkart. Keista, kad, sulaukęs jau pakankamai sąmoningo amžiaus, dar turiu pirmųjų kartų. Pasirodo, mokyti vaikus dienoraščio kūrimo yra lengviau, nei pačiam surasti laiko ir parinkti tinkamus žodžius. 


    Dabar liepa – pats vasaros sirpimas, tačiau netikėtai atvėsus orams, mintimis pradedu keliauti būtuoju kartiniu ir, gerokai dažniau – būsimuoju laiku. Po neplanuotų šio pavasario iššūkių, šis noras kėsintis į ateitį, dar kartą atsiduriant praeityje, tik sustiprėjo. Ateitį nuo mažų dienų bandau „išskaityti“ – kiekvienoje knygoje, kuri atsiduria mano rankose, instinktyviai imu ieškoti būsimojo savęs. Kartais skaityti visai nesinori. Ne todėl, kad trūktų ūpo ar slėgtų atsiveriančios ateities perspektyvos. Kartais skaitymą neperregimais šydais uždengia šiuolaikiniai jaunuolio poreikiai, kone visais atvejais siejami su įrenginiais, ant kurių nugarėlių puikuojasi atkąsto obuolio fragmentai. 


    Nebijau suvokti, kad socialinės medijos yra neatsiejama kasdienybės dalis, net atostogų metu. Vakarais, prieš miegą, neatsisakau braukyti į viršų telefono ekrane pasirodančių vaizdo įrašų, o rytais smalsauju patikrinti, ką konkrečią dieną veikiau prieš dvejus, penkerius metus. Visa ši naujoji realybė yra tokia reali, kiek reali vakarienė po šešių. Kartais topteli, kad vaidinu dvilypį gyvenimą – tarp to, kas braukiama per ekraną ir to, ko net norėdamas neišbrauksi. Ir, matyt, didžioji dalis mūsų visų – mokytojų, mokinių, jų tėvų – šitaip balansuoja. Tai ypatingai gerai pasitvirtinto, šį kovą netikėtai perkėlus klases į miegamuosius ir svetaines.


    Kai dar mokėmės, būdami šalia vienas kito, kiekvieno mėnesio pirmąją lietuvių kalbos ir literatūros pamoką turėjome savarankiško skaitymo aptarimus. Ankstesniais metais tokio periodiškumo neturėjome, bet supratęs, kad darosi vis sunkiau išsėdėti ant dviejų kėdžių nenuvirtus, pirmąją mėnesio pamoką paverčiau „atsakomybė už sėdėjimą ant kėdės“ laiku. Mano spėjimai dėl jaunuolių negebėjimo laiku išlįsti iš virtualybės skrynios pasitvirtino. Todėl atsirado realus poreikis susigrąžinti savo mokinius į „čia ir dabar“. 


    Vis bandau savo mokiniams patyrimais parodyti, kad tokių mergaičių ir berniukų kaip Poliana iš E. H. Porter apysakos, yra kone kiekviename miesto kvartale. O kiek tokių silpnų gyvenimų, besidengiančių po suvaidintos stiprybės ir neliečiamybės kaukėmis, sėdi klasėse. Vien like’u visos problemos niekada neužlopysi, o keturženklis profilio sekėjų skaičius tik nutapys aplinkiniams nepasiekiamos tobulybės portretą. 


Kažkodėl šventai tikiu, kad mano mokiniai turi aiškiai žinoti, kur baigiasi Snapchat ir prasideda gyvenimas. Nuolatos pamokose stengiuosi brėžti tiksliai apčiuopiamas ribas, nes ir pats neretai jų pasigendu. Jeigu pirmąją mėnesio pamoką noriu, kad mano mokiniai ne tik rašytų teksto suvokimą iš W. Shakespeare „Romeo ir Džuljeta“, bet ir parašytų jį gerai išragavę kūrinį, su juo susigyvenę, tuomet dar prieš mėnesį papunkčiui, tarytum žirnius, suberiu visus reikalavimus. Vienas jų, be abejonės, bendromis pastangomis pargrįžti į „čia ir dabar“ literatūros pamokų metu. Čia kaip su tais konkursais Instagram’e – norėdamas laimėti prizą, turi įgyvendinti pluoštą keliamų reikalavimų. 


Karantino metu užsidarius bibliotekoms ir knygynams, mūsų virtualiose pamokose atsirado terminas „skaitmeninė biblioteka“. Pirmomis nežinios dienomis bandžiau suprasti ar tai nėra tiesioginis mokinių nukreipimas į virutalybę paties iniciatyva. Juk takoskyra taip „įsijungsiu kompiuterį ir paskaitysiu“ bei „įsijungsiu kompiuterį ir neskaitysiu“ yra visai blanki. Nusprendžiau nejaukti tvarkos ir tęsti šventąsias pirmas kiekvieno mėnesio pamokas. Mano nuostabai, pasikeitusi ugdymo forma nepakeitė esmių. Kai knygų skaitmeninėje bibliotekoje pritrūkdavo, mokiniai ėmė dalintis tuo, ką turi savo namų bibliotekose, pradėjo naudotis elektroninių knygynų paslaugomis. Atsirado ir klasių vadovų, kurie knygas iš savo namų visais įmanomais ir neįmanomais būdais teleportavo į mokinių namus. Kažkas palygino šį procesą su knygnešių indeliu į šiandieninį kultūros pamatą. Matyt, labiau nepalyginama.


Šiandien skaitau baltarusių rašytojos surinktus atsiminimus apie karą ir vėl esu būtajame kartiname ir būsimajame laike vienu metu. Atsiminimuose daug apnuogintų sopulių ir nesąžiningumo. Anuomet nebuvo galima virš galvų kriokiančius sviedinius imti ir perbraukti pirštu, nes nepatinka. Kaži, ką šiandien skaito mano mokiniai? Kaip skaitys būsimajame laike? Viliuosi, kad išdrįstų pamėgti, jei skaitydami rinktų like’us taip, kaip renka pačios nuoširdžiausios asmenukės. 
Šventai tikiu, kad skaitymas ir yra tas visa apjungiantis riboženklis. 

2020-07-24
Ryga, Latvija
 

 

 

Šis turinys priklauso Pedagogas.lt ir jam yra taikoma autorinių teisių apsauga, 2020-07-27

Kiti mokymai