Penki priminimai mokytojui, kad jis – žmogus

Gyvename greitų sprendimų eroje. Jei kilo problema, ją reikia spręsti greitai. Jei susirgau, turiu pasveikti per dvi dienas. Jei kilo klausimas, turiu į jį rasti atsakymą jau šiandien. Todėl nebesistebiu, kad vakar, vesdama seminarą apie motyvaciją mokytis, ne kartą išgirdau tik vieną prašymą: „pasakykit naujų metodų, kaip motyvuoti nemotyvuotą mokinį“.

Mieli mokytojai, metodų, kaip motyvuoti mokinį, žinote daug. Esate aplankę daugiau seminarų nei aš pravedusi. Jūsų sąsiuvinis (tikriausiai irgi ne vienas) pilnas kūrybiškų užrašų, idėjų ir citatų iš įvairiausių knygų. O kur dar pilna idėjų galva?

Puikiai suprantu kiekvieną iš jūsų, dirbdama mokytoja ir aš ieškojau įvairiausių metodų, kaip suvaldyti klasę, kaip į klasės darbą įtraukti niekuo nesidomintį mokinį ir kaip padaryti kiekvieną pamoką ypatingą. Metodų buvau prisirašiusi ir į užrašų knygelę, ir atsišvietusi, ir kompiuteryje išsisaugojusi, ir telefone nuotraukų pavidale. Bet vis tiek daug kas strigo ir nepavykdavo. Klydau ir iki šiol klystu. Tik per tas klaidas atradau šiuos žingsnius, kurie daug labiau suveikė nei visi man žinomi metodai.

#1 Atsigręžti į save

Mokykla – ypatinga vieta, kuri sugeba taip įsukti į darbų sūkurį, kad nejučia imi labiau galvoti: kaip sutramdyti vaiką, kuris neklauso? Kaip vaikui, kuriam sunkiai sekasi mokytis, skirti daugiau laiko? Kaip pasikviesti į mokyklą tėvus, kurių dar nė karto nematėte tėvų susirinkime? Kaip...? Ir taip net nepajauti, kaip pradedi gyventi svetimus gyvenimus, bet ne savo. Nepajauti, kad jau pamiršai, kada paskutinį kartą buvai su savimi. Bet va, čia ir yra esmė. Jei norime, kad vaikams būtų įdomu pamokoje, pirmiausiai patys turime tapti įdomūs sau. Turime šiandien, ne po dešimties metu, imti ir įgyvendinti savo svajones. O tam reikia drąsos.

#2 Išmokti būti drąsiam 

Būnant mokytoju kasdien galvoje sukasi begalė nerimą keliančių klausimų: dažniausiai galvojame, kaip laiku atsikelti, kaip suspėti į darbus, kaip gerai pravesti visas pamokas, kaip ištaisyti visus sąsiuvinius, kaip grįžus namo dar pasirūpinti šeimyna. Vėl, kaip! Bet būtent tas „kaip“ ir įtraukia į rutiną, kuri nužudo visą drąsą, slypinčią mumyse. Metas susigrąžinti ją ir kasdien padaryti tai, ko anksčiau sau neleidote. Štai, kas yra drąsos susigrąžinimas. Taip į mano gyvenimą grįžo šokiai ir aš visai dėl to nesigailiu.

#3 Priimti visus savo jausmus

Kai dirbau mokykloje, man kiekviena pamoka primindavo uraganą. Nežinai, kas įvyks prasidėjus pamokai, iš kokio kampo gali atskrieti lėktuvėlis, iš kurio suolo nuskambės kompromituojantis klausimas ir kada vaikai ims ir atsisakys atlikti tavo parengtas užduotis. Nurimus šiems netikėtiems įvykiams, gali tuoj prasidėti ir rimti susižavėjimo šūksniai, atskrieti nuoširdžios dovanos ar mokytojas gali būti apibertas vaišėmis. Tokiu būdu vos per 45 minutes galima išgyventi visą jausmų amplitudę. Dažnai atrodo, kad tuos išgyvenimus reikia nuvertinti ar net ignoruoti, bet čia kaip tik atvirkščiai – svarbu juos priimti, vertinti ir nebijoti jais dalintis.

#4 Nustoti kaltinti save 

Jausmais sunku dalintis, nes dauguma iš mūsų užaugome su stipriais introjektais, kad pykti – negražu, verkti – negalima, o baimė – tik silpniems. Užtat dėl visų pamokose ar po pamokų patiriamų jausmų imate kaltinti save. Kaltinate save ir už savas mintis, žodžius, poelgius. Nustokite! Rimtai, sustokite! Atleiskite sau už visas klaidas, jau padarytas ir dar nepadarytas, ir darykite tai, ką galite ir norite padaryti. Nes kaltė kenkia jums labiau nei išgertas Coca Cola buteliukas.

#5 Dalintis atsakomybe 

Jei norite sau pakenkti dar mažiau, nesijauskite mokykloje vieni. Taip, mokykloje daug vertinimo sistemų ir kalbu ne tik apie pažymius. Pačios sudėtingiausios ir griežčiausios vertinimo sistemos slypi paties mokytojo viduje. Ne kartą galvojau, kad jei nepasiruošiu pamokai, būsiu bloga mokytoja. Jei nesutramdysiu vaiko, būsiu nieko neišmananti psichologė. Jei nesuorganizuosiu smagaus šimtadienio, būsiu prasta klasės vadovė. Taip galvodama pamiršau, kad už pamoką, mokinį, klasę, mokyklos šventę esu atsakinga ne tik aš. Už pamoką tiek pat gali atsakyti mokiniai, už klasę atsako visi mokytojai, kurie ją moko, už mokinį atsako ir tėvai, o už mokyklos šventę turi atsakyti visa mokyklos bendruomenė. Ką tuo noriu pasakyti – dalinkitės. Kartais savo jausmais, kartais idėjomis, o kartais ir darbais.

Tai tik keli žingsniai, kurie turėtų būti svarbūs kiekvienam mokytojui. Nuoširdžiai vertinu kiekvieno mokytojo darbą ir esu jums už tai dėkinga, todėl noriu priminti, kaip svarbu kasdien mokytis tausoti ir vis labiau save pamilti. Tapkite įdomūs sau! Jei tai taps jūsų kasdienybe, patikėkit mano žodžiu, pasikeis ir pamoka. Sakau, nes žinau, nes ir pati tai patyriau. Juk vaikai labiausiai vertina asmenybes, o ne žmones, kurie viską dėl jų aukoja.