Psichologinė mokytojų ir mokinių savijauta įtraukiojo ugdymo priešakyje. Visuomenės požiūris ir aplinkinių priėmimas

Esu ikimokyklinės įstaigos logopedė ir mokytoja. Dirbdama pastebėjau, kad mokytojai nerimauja dėl įtraukiojo ugdymo. Dar studijų laikais, 2013 metais, profesorės S. Ališauskienės dėka atlikome eksperimentą. Reikėjo atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį ir juo nuvažiuoti iki parduotuvės. Drąsių ir norinčių nebuvo daug, bet aš išdrįsau. Vėliau rašėme refleksijas, kaip jautėmės, kokios mintys mums kilo. Neįgaliojo vežimėlyje sėdėjau pirmą kartą, tačiau tai buvo labai naudinga patirtis.

Prisimenu, kaip tada jaučiausi... Pirmą kartą atsisėdusi, pagalvojau, kad visai patogu ir nėra taip baisu. Buvo visai smagu pavažinėti koridoriumi. Aplinkui nebuvo pašalinių žmonių, tik kursiokės. Artėjant prie lifto, pro mane praėjo nepažįstamas dėstytojas. Pamatęs, labai maloniai pasisveikino. Išsikvietusi liftą, įvažiavau. Liftas staigiai užsidarė, nespėjus įlipti kursiokėms. Lifte likau viena. Supanikavau. Leidausi žemyn. Liftas sustojo rūsyje. Vienai buvo nejauku. Labiausiai bijojau, kad neįliptų nepažįstami žmonės. Pasidarė lengviau, kai vėl pakilau į penktą aukštą ir išvydau kursiokių veidus. Nusileidusi į antrą aukštą susidūriau su pirma kliūtimi, vienai buvo sunku išvažiuoti iš lifto, trukdė apačioje esantis slenkstis. Stipriau pavažiavusi į priekį, būčiau išvirtusi iš vežimėlio. Tačiau šalia turėjau pagalbininkių.

Išvažiuojant į lauką vėl trukdė slenkstis. Be kitų pagalbos būčiau neišvažiavusi. Mintyse galvojau, kad visai įdomu, kaip tik pamankštinsiu rankas, viskas tik į naudą. Lengvai nuvažiavau nuo kalniuko. Iš pradžių buvo smagu. Nepastebėjau duriančių žmonių žvilgsnių. Kaip tik pagalvojau, kodėl į mane niekas nežiūri? Gal todėl, kad nemandagu spoksoti... Tačiau, kai nuo universiteto nuvažiavau iki parduotuvės ir grįžau atgal, jau buvo ne taip linksma, skaudėjo rankas. Sunkiausia buvo važiuoti duobėtu, nelygiu keliu, kiekvieną duobę apvažiuoti. Labai sunku kilti į kalniuką, reikėjo įdėti daug pastangų. Pro šalį ėjo kareivis, pagalvojau, įdomu, būdama vežimėlyje, ar aš sugebėčiau susirasti vaikiną... Galbūt būtų sunkiau...

Taigi, iššūkis buvo smagus, bet jei reikėtų likti vienai, tikrai jausčiausi silpna ir kas baisiausia, jausčiau kitų žmonių pasigailėjimą. Atgal važiuojant iš parduotuvės kursiokė pasisiūlė padėti, sako, „tu gal pavargai?“. Tada pasijaučiau visiškai bejėgė ir sugniuždyta. „Aš juk esu normali, kodėl tu mane turėtum stumti?! Aš viską sugebu ir pati!!! Jei man reikės pagalbos, aš paprašysiu.“

Būdama vežimėlyje, jaučiausi psichologiškai silpnesnė už kitus. Tačiau ne fiziškai. Mačiau, kad kiti žmonės jaučiasi viršesni už mane, lyg norėdami mane „nusodinti“. Iš mandagumo žmonės pasisiūlė man padėti. Manau, kad tai buvo ir mano nuopelnas. Jie matė, kad aš linksma, iškėlusi galvą, kad vežimėlio nesigėdiju, žiūrėjau jiems drąsiai į akis. Tačiau, jei būčiau susigėdusi ir bijočiau jiems pažiūrėti į akis, kažin, ar būtų prie manęs priėję ir pasisiūlę padėti. „Sėdi, tai ir sėdėk, tavo problemos... Jei negali, tai ko atvažiavai į parduotuvę...“

Kuo toliau, tuo visuomenė tampa supratingesnė, aplinka tampa labiau pritaikyta neįgaliesiems. Galbūt tokių kliūčių sumažėjo, bet dar studijų laikais, 2013 metais, labai sunkiai galėjau įvažiuoti į parduotuvę, trukdė slenksčiai. Tuo metu savo kelyje sutikau malonių žmonių. Galbūt todėl, kad jie buvo vyresnio amžiaus, gal jie supratingesni, empatiškesni už jaunimą? Parduotuvėje paprašiau senutės iš viršutinės lentynos paduoti majonezą, ji mandagiai paklausė, kokio norėčiau. Ji man tikrai padėjo. Iš parduotuvės išvažiuoti taip pat padėjo senukas, maloniai palaikė duris. Atvažiavus prie universiteto, reikėjo įveikti kalną. Kaip tik priešais pro duris išėjo daug vaikinukų, tačiau nei vienas nepasisiūlė padėti, visi tik praeidami žvilgterėjo į mane.

Jei tuo metu būčiau norėjusi pasilinksminti klube ar užeiti į kavinukę išgerti kavos, tikrai nebūčiau laukiama, mažai kur buvo įvažiavimų.

Šis iššūkis privertė susimąstyti. Kiekvienas iš mūsų vieną dieną galime tapti neįgalūs. Dabar į neįgalųjį žmogų žiūriu kitomis akimis. Tačiau vis tiek į jį žiūriu, tai yra „spoksau“. Į neįgaliuosius visi „spokso“ todėl, kad mūsų visuomenė nepripratusi matyti kitokį žmogų. Nors ir sėdėjau vežimėlyje, aš suprantu žmonių smalsumą žiūrėti, stebėti, kaip toks žmogus elgiasi. Tie žmonės sugeba tai, ko nesugebame mes, juk tai įdomu.

Kitą dieną, einant po paskaitų į parduotuvę, pro mane pravažiavo neįgali mergina vežimėlyje. Ji buvo su drauge. Jos keliavo ten pat, kur ir aš. Tuo metu aš dar labiau norėjau stebėti tą merginą. Jau pati buvau patyrusi tą jausmą. Suprantu kaip erzina, kai tavęs visi gaili, bet mūsų visuomenei tą gailesčio ir smalsumo jausmą labai sunku įveikti.

Manau, kad reikėtų jau nuo vaikystės vaikus pratinti, kad žmonių yra visokių, labai skirtingų, su skirtingais poreikiais, kitokia išvaizda, sugebėjimais, ir tai yra visiškai normalu. Mes, suaugę, elgiamės kaip maži vaikai norėdami patenkinti tą smalsumą. Juk kai gatvėje pamatome neįprastai atrodantį ar besielgiantį žmogų, mes į jį taip pat „spoksome“, nes mums tai neįprasta.

Kodėl darželyje ar namuose išmetame sulaužytas lėlytes, jei lėlytei būna nulūžusi koja ar ji be akies? Juk lėlė vaiko akimis yra žmogus. Mes patys parodome, kad toks žmogus jau nebereikalingas, iš jo jokios naudos. Mes turime nuo vaikystės pradėti aiškinti, kad gali būti ir kitokių žmonių. Ir jie yra lygiai tokie patys, kaip mes. Jie jaučia, svajoja ir myli lygiai taip pat, kaip ir mes. Tik jie yra išskirtiniai, jie išsiskiria tuo, kad pvz., jei neturi rankos, plaukus gali susirišti viena ranka, ko nesugeba žmogus turintis abi rankas. Sėdėdama vežimėlyje, aš taip pat turėjau specialiųjų poreikių, tačiau norėjau būti tokia, kaip visi.

Esu ne tik logopedė, ikimokyklinės įstaigos mokytoja, bet ir dviejų berniukų mama. Bandymas pabūti neįgaliojo vietoje, mane įkvėpė kalbėti apie šią problemą „garsiai“. Kalbėti vaikams. Jei kiekvienas vaikas pabūtų ir pajustų ką reiškia būti neįgaliu, manau, jie pradėtų kitaip elgtis ir mąstyti. Tai būtų didelis žingsnis kovoje prieš patyčias mokyklose. 

Nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. oficialiai įgyvendinamas įtraukusis ugdymas: tėvų pageidavimu, visos bendrojo ugdymo įstaigos privalo priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus. 2024 m. šią reformą įgyvendino apie 90 proc. ugdymo įstaigų. Lietuvoje buvo apie 48 tūkstančius specialiųjų poreikių turinčių vaikų. Tačiau, ekspertų nuomone, mokyklos dar nepasiruošusios priimti visus specialiųjų poreikių turinčius vaikus: trūksta materialinės bazės, lėšų, specialistų. 

Ilgametė VšĮ „Vaiko labui“ darbuotoja, programų „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“ ir „Įveikiame kartu“ koordinatorė Milda Novickė 2024 m. savo magistro darbe nagrinėjo temą „Ikimokyklinio ugdymo pedagogų psichologinė savijauta įtraukiojo ugdymo kontekste“. Tai bene aktualiausia šių laikų tema. Pati dirbdama darželyje, mokytojų tarpe, pastebiu baimę ir nenorą dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Švietimo bendruomenė tik formaliai pasiruošusi integruoti tokius vaikus. Todėl man pačiai buvo labai įdomu pasidomėti M. Novickės tyrimo rezultatais.

Tyrime dalyvavo 649 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai. Aš taip pat esu šio tyrimo dalyvė. Rezultatai atskleidė, kad psichologinė pedagogų savijauta yra glaudžiai susijusi su profesiniu perdegimu.

Norint prisidėti prie ikimokyklinio ugdymo pedagogų psichologinės gerovės didinimo, reikalinga profesinio perdegimo profilaktika. Svarbu suteikti reikalingą pagalbą ir priemonių, sudaryti daugiau galimybių pailsėti, suteikti psichologinę paramą. Svarbu ne tik faktinių žinių apie įtraukųjį ugdymą teikimas, bet ir pedagogo pasitikėjimo savo paties galimybėmis įtvirtinimas. Organizuojant paskaitas ar seminarus pedagogams reikėtų atsižvelgti į šią rekomendaciją ir daugiau dėmesio skirti ne tik profesinio tobulėjimo krypčiai, bet ir asmeniniam augimui.

Apibendrinant galime teigti, kad šiuo metu vyksta istorinis visuomenės požiūrio keitimas. Tam reikia laiko. Naujos kartos atsineša į visuomenę naują požiūrį į žmogų. Tačiau labai svarbus aspektas, pagalvoti apie visus, taip pat ir apie tai, kaip jaučiasi neurotipiniai vaikai… Ir ką daryti, kad, įtraukdami į bendrąjį ugdymą specialiųjų poreikių turinčius vaikus, nepakenktumėme neurotipiniams. Kad jie neužslopintų savo žinių. Gal  sumažinti vaikų skaičių klasėse, gal reikia daugiau specialistų, gal pritaikyti aplinką ir pan.

Svarbu apgalvoti visas smulkmenas, kad visi jaustųsi gerai. Puiku, kad neurotipiniams vaikams ugdoma pagarba, supratimas, empatija ir kitokio žmogaus priėmimas, bet visame kame reikia atrasti pusiausvyrą, o tai padaryti nėra lengva. Bet po žingsnelį judame į priekį, tuo reikia tik pasidžiaugti, pakeisti požiūrį ir tikėti, kad viskas bus gerai.

Straipsnį parašė vyr. logopedė – vyr. IU ir PU mokytoja Rūta Butrimavičiūtė-Kulikauskienė