Vaikų savarankiškumo išbandymas, arba misija „Stovykla“

Nors ruduo jau gerokai įpusėjo, tačiau mano tekstas bus vasariška (arba kaip tik nebūtinai) tema. Ne viena mokykla, dienos centras ar organizacija vaikų atostogų metu organizuoja stovyklas. Dažniausiai tai vyksta vasarą, tačiau dienos ar kelių dienų stovyklos visai įprastas reiškinys ir rudens, žiemos ar pavasario atostogų metu. Šįkart pasidalinsiu įspūdžiais iš praėjusios vasaros stovyklos, tačiau tikiuosi, kad jus tai įkvėps išmėginti šią užimtumo formą ir kitais metų laikais. Kodėl? Nes tai gali paskatinti vaikus domėtis temomis, su kuriomis mokykloje išsamiai susipažinti nelieka laiko. O be to, stovyklos labai padeda ugdyti vaikų savarankiškumą ir kitus gyvenimiškus įgūdžius.
Tiek vaikai, tiek tėvai paprastai mėgsta stovyklas. Vieni dėl smagaus laiko, įspūdžių, pažinčių, o kiti – dėl ramybės, kad nebereikia galvoti, kuo ir kaip užimti vaikus atostogų metu. Stovyklų visada laukiu ir aš. Kartais apimta nerimo (kaip viską suspėti ir suorganizuoti, kad vyktų sklandžiai, kaip prisikviesti kuo įdomesnių svečių), bet visada su viltimi, jog visi liks patenkinti ir laimingi, o paskutinę stovyklos dieną pasakys, kad jau šiandien pradeda laukti kitos stovyklos. 

Apie mūsų patirtį

Šiemet mūsų stovykla buvo ypatinga. Jai ruoštis pradėjome dar pavasarį, o į pasiruošimą įtraukėm ir vaikus. Pirmiausia, mūsų dienos centro palanges papuošė pomidorų daigai, kuriuos vaikai prižiūrėjo ir kruopščiai laistė. Taip pat visi kartu važiavome į būsimos stovyklos vietą, pas labai mielą ir svetingą ūkininkę, kur pasiruošėm dirvą savo sodinukams, pasisėjome salotų, morkų, pupų burokėlių, pasisodinome svogūnų ir česnakų. Vėliau ten apgyvendinome ir ant palangės augintus pomidorus. Viską planavome taip, kad prasidėjus stovyklai, salotas pietums galėtume gamintis iš savo darže užaugintų daržovių. Labai džiugu, kad planas pavyko, nes ne visada tai priklauso tik nuo įdėto darbo ir gerų norų. Taip mes pradėjome pažintį su gamtine žemdirbyste.

Misija stovykla. Nemenčinės vaikų dienos centras SvajonėNors stovyklų esu organizavusi ne vieną ir ne dvi, dabar galiu atvirai sakyti, kad šios aš bijojau labiausiai. Visų pirmą, todėl, kad abejojau ar vaikams patiks ūkininkauti. Kita priežastis, kėlusi nerimą – stovyklos sąlygos. Visą savaitę mes leidome puikiame gamtos kampelyje, šalia ežero ir savo daržo, tačiau be elektros, be geriamo vandens šulinio, be tualeto ir kitų vaikams įprastų patogumų.
Taigi, kaip atrodė mūsų dienos? Gyvenome palapinėse, maistą gaminomės ant laužo, vandens kasdien eidavome pasisemti į artimiausią kaimą. Taip pat išsikasėme lauko tupyklą, higienai palaikyti pasistatėme lauko pirtį. Nepatikėsit, bet tai buvo kone geriausia mano organizuota stovykla. Padariau išvadą, kad kuo prastesnės gyvenimo sąlygos, tuo daugiau išmokstama. Vaikai išmoko ne tik daržus sodinti, bet ir susikurti sau patogumus: palapinių miestelį (pirmas dienas palapinės vis keitė savo stovėjimo vietą – tai dėl skruzdėlyno, tai dėl gumbų po nugara ir pan.); erdves žaidimams (susikūrė kvadrato bei tinklinio aikštelę, net tinklą nusipynė patys), patys gaminosi valgyti. Taip pat išmoko labai svarbų dalyką – vertinti tai ką turi. Kai viską kuri savo rankomis, tai ir produktą labiau saugai. Pačių sužvejota žuvis, prisiskintos mėtos, užsiaugintos salotos – viskas gerokai skaniau nei namie. 

Misija stovykla. Nemenčinės vaikų dienos centras SvajonėMisija stovykla. Nemenčinės vaikų dienos centras SvajonėBe abejonės, stovyklos metu vyko ir įvairūs edukaciniai užsiėmimai, pvz.: sužinojome, kokias gamtoje augančias žoles galima valgyti ir dėti į salotas ar arbatas, o kokios tinka indams plauti. Taip pat išbandėme daug aktyvių ir smagių žaidimų bei įdomių užsiėmimų, tinkamų lauko sąlygoms. Net lietus vaikų negąsdino – išsitraukė lietpalčius ir susibūrę domėjosi, kuo gi dabar užsiimsime.
Bet kad neatrodytų jog pilstau iš tuščio į kiaurą, labai noriu savo patirtį apibendrinti ir paminėti tirs pagrindinius dalykus, kurių laikausi, kad stovyklos vyktų sklandžiai. 

Dienotvarkė

Visų pirma reikia sudaryti dienotvarkę ir stengtis jos laikytis. Ten turi būti numatytas kėlimosi ir ėjimo miegoti laikas, pusryčių, pietų bei vakarienės laikas, veiklų ir žaidimų laikas. Būtinai įtraukite ir laisvą laiką (mes tai vadinome „valanda sau“). Taip pat būtinai dienotvarkėje numatykite pakankamai laiko rytinei bei vakarinei higienai. 
Dienotvarkė turi būti surašyta ir kabėti gerai matomoje vietoje – vaikai mėgsta viską žinoti, o ir jums patiems bus ramiau, jei kiekvienas neklausinės: „o kas bus dabar?“ ir pan.

Taisyklės

Susikurkite stovyklos taisykles. Taisykles turėtų kurti patys vaikai, o jas kurdami numatyti, kas bus jei tų taisyklių nesilaikys. Iš patirties žinau, kad vaikai tikrai žino, ko geriau nedaryti, ir bausmes numato gan griežtas. Tiesą pasakius, kai taisyklės nėra primestos, o pačių vaikų susikurtos, tai vaikai patys vienas kitą labiau kontroliuoja, o ir sulaužius taisykles lengviau prisiima atsakomybę ir atlieka numatytą nuobaudą. Taisyklės, kaip ir dienotvarkė, taip pat turėtų kabėti visiems gerai matomoje vietoje. 

Savi ritualai

Savų ritualų tikslas – suvienyti stovyklautojus. Ritualai taip pat turėtų tapti svarbia dienotvarkės dalimi. Tai gali būti vėliavos pakėlimas rytais bei nuleidimas vakarais arba ryto ratas su palinkėjimais gerai dienai, arba vakaro aptarimai ir pan. Pavyzdžiui mes savo stovykloje turėjome vakarones prie laužo su „šaukštu“ ir „dovana“. Laužas šioje situacijoje labai padeda, nes visi susėda aplink jį ratu. Tada lengva kalbėtis, nes visi vienas kitą gerai mato ir gerai girdi, o ir ratas sukuria bendrystės jausmą. Na, o tam, kad būtų smagiau, o kartais ir saugiau kalbančiajam, mes siųsdavome ratu medinį šaukštą. Kalbėdavo tik tas, kas laiko rankoje šaukštą. Dažniausiai prašydavom pasisakyti, kas tądien labiausiai patiko ir kas nepatiko. Tai itin svarbu stovyklos organizatoriams, nes leidžia daugiau sužinoti apie vaikus: ką jie mėgsta, kas juos erzina / jiems nepatinka. Taip pat labai padeda organizuojant tolimesnes stovyklos veiklas. O patys vaikai, išsakydami savo įspūdžius, mokosi formuluoti mintis, parodyti savo emocijas, atskleisti jausmus, išklausyti kitus. Kuo toliau, tuo lengviau, drąsiau ir daugiau  vaikai pasakydavo. Žinoma, rate pasisakydavo ir suaugusieji, t. y. stovyklos savanoriai bei darbuotojai. Taip savo pavyzdžiu parodydavome, kad išsipasakoti dienos emocijas nėra baisu. Galų gale, juk yra ir tokių vaikų, kuriems toks dienos aptarimas yra vienintelė galimybė būti išgirstiems. 

Misija stovykla. Nemenčinės vaikų dienos centras SvajonėMisija stovykla. Nemenčinės vaikų dienos centras SvajonėKitas smagus mūsų dienos pabaigos ritualas – „dovanos“ žaidimas. Kiekvienam vakarui turėjau pasiruošusi po dėžutę. Tai buvo įvairios dovanėlės (pvz.: rankšluostis, raktų pakabukas, šokoladas ir pan.) Ritualo esmė – kiekvienas turi teisę užduoti po vieną klausimą, į kurį galiu atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Išklausius klausimus, prasidėdavo spėliojimai, o neatspėjus dovana ratu keliaudavo toliau. Principas paprastas – kas atspėja, tam ir tenka dovana. Šis žaidimas puikia moko įsiklausyti, nes klausimai dažnai kartodavosi. Taip vaikai prarasdavo šansą užduoti kitą klausimą ir gauti daugiau informacijos apie daiktą dėžutėje. Bet reiktų pastebėti, kad kasdien vaikai vis greičiau atspėdavo, ką paslėpiau dėžutėje. Kodėl? Nes išmoko susikaupti, išklausyti, užduoti tinkamus klausimus. Net jei ir nelaimėdavo dovanos, visus užplūsdavo smagios emocijos ir pamąstymai, kaip kitą dieną atspėti. O smagios emocijos prieš miegą ir yra šio ritualo tikslas.

Ir čia paminėjau tik kelis praėjusios vasaros stovyklos ritualus. Turim ir daugiau tradicinių edukacinių žaidimų, tokių kaip lobio ieškojimas, bet tai jau galėtų būti kito straipsnio tema. Pabaigai  noriu tik priminti tai, ką jūs visi tikrai žinote: viskas, ką darot, turi patikti jums patiems, turi būti tikra ir nesumeluota, tada tai patiks ir vaikams. 

 

Vilniaus raj., Nemenčinės vaikų dienos
 centro „Svajonė“ socialinė darbuotoja 
Živilė Češkevičiūtė