Vienas ugdymo tikslas – keli keliai: kaip universalaus dizaino principai padeda įtraukti visą grupę
Geroji patirtis
2026 m. rugpjūčio 04 d.
Vienas ugdymo tikslas – keli keliai: kaip universalaus dizaino principai padeda įtraukti visą grupę
Įtraukusis ugdymas dažnai siejamas su individualia pagalba konkrečiam vaikui, tačiau kasdienėje pedagogų praktikoje ne mažiau svarbus kitas klausimas: kaip tą pačią ugdymo temą pateikti taip, kad ją galėtų suprasti kuo daugiau vaikų?
Vienam vaikui pakanka išgirsti paaiškinimą. Kitam reikia pamatyti vaizdą. Trečiam padeda judesys. Ketvirtam – galimybė paliesti, sudėti, išbandyti ar pakartoti veiksmą. Todėl įtrauki veikla nebūtinai reiškia skirtingas užduotis kiekvienam vaikui. Dažniau tai reiškia tą patį ugdymo tikslą, pateiktą keliais aiškiais būdais.
Šis požiūris artimas universalaus dizaino mokymuisi, arba UDL, principams. CAST UDL gairės remiasi trimis pagrindinėmis kryptimis: keliais įsitraukimo, informacijos pateikimo bei veikimo ir raiškos būdais. Kitaip tariant, mokymasis planuojamas taip, kad vaikai turėtų ne vieną kelią suprasti informaciją ir parodyti, ką moka.
Nekalbame apie vadinamuosius „mokymosi stilius“, kai vaikui priskiriamas vienas nekintantis informacijos priėmimo būdas. Tikslesnė mintis kita: skirtingi kontekstai ir priemonės mažina mokymosi barjerus. Kai ta pati sąvoka pateikiama per vaizdą, judesį, lytėjimą, konstravimą ir kalbą, daugiau vaikų turi galimybę ją suprasti, patikrinti ir pritaikyti.
Geometrinės figūros: kai sąvoka tampa patirtimi
Vienas paprastas pavyzdys – geometrinių figūrų mokymasis. Galima vaikams parodyti kortelę su trikampiu ir paklausti: „Kokia tai figūra?“ Daliai vaikų tokio paaiškinimo pakaks. Tačiau kitiems ši sąvoka gali likti gana abstrakti, ypač jei vaikui sunkiau suvokti formų skirtumus, erdvę ar žodinę instrukciją.
Tą pačią temą galima pateikti keliais būdais. Vaikai gali ieškoti trikampio, kvadrato ar apskritimo ant žaidimų kilimo: atsistoti ant reikiamos figūros, palyginti formas, judėti nuo vienos figūros prie kitos pagal pedagogo nurodymą. Kiti gali tas pačias figūras dėlioti iš konstruktoriaus, kurti erdvinius modelius, rūšiuoti korteles pagal formą ar spalvą.
Dar viena prasminga užduotis – ieškoti tokių pačių formų aplinkoje: kvadrato lange, apskritimo laikrodyje, stačiakampio knygoje ar trikampio kelio ženkle. Taip geometrinė figūra tampa ne tik paveikslėliu kortelėje, bet ir realaus pasaulio atpažinimo įgūdžiu.
Šioje veikloje visi vaikai siekia to paties tikslo, tačiau jų kelias iki supratimo skiriasi. Vienas figūrą įvardija, kitas ją parodo, trečias sudeda, ketvirtas pastebi aplinkoje. Kartu tai leidžia pedagogui pastebėti vaiko supratimą per jam prieinamiausią raiškos būdą.
Būtent čia priemonės tampa įtraukimo įrankiu – jos neatskiria vaiko nuo grupės, o suteikia daugiau būdų dalyvauti bendroje veikloje.
Bendraamžių mokymasis: kai vaikai padeda vieni kitiems suprasti
Vaikai mokosi ne tik iš pedagogo. Jie mokosi ir stebėdami vieni kitus, bandydami paaiškinti, parodyti, pakartoti ar padėti draugui suprasti užduotį.
Šis požiūris ypač naudingas kartojant ir įtvirtinant jau pradėtą temą. Pavyzdžiui, mokantis dešimčių ir vienetų, vienas vaikas gali sudėti skaičių 34 iš trijų dešimčių ir keturių vienetų, kitas – patikrinti, ar kiekis atitinka skaičių, trečias – paaiškinti draugui: „Čia yra 34, nes turime tris dešimtis ir dar keturis vienetus.“ Toks paaiškinimas kyla iš bendros veiklos, todėl vaikui dažnai lengviau jį suprasti.
Svarbu, kad bendraamžių mokymasis nebūtų paliktas savieigai. JAV What Works Clearinghouse aprašomoje Peer-Assisted Learning Strategies programoje bendraamžių mokymasis organizuojamas kaip struktūruota veikla: mokiniai dirba poromis, keičiasi pagalbos vaidmenimis, o užduotis parenka mokytojas pagal vaikų poreikius ir gebėjimus. Todėl bendraamžių pagalba veiksminga ne tada, kai vaikai paliekami savarankiškai „pasiaiškinti“, o tada, kai pedagogas aiškiai suplanuoja, ką vaikai turi paaiškinti, patikrinti ar pakartoti.
Tokiu būdu vaikai mokosi ne tik ugdymo turinio, bet ir klausytis, kalbėti, padėti, tikrinti bei bendradarbiauti.
Sensorinis stalas: mokymasis per veiksmą
Sensorinis stalas dažnai siejamas su laisvu žaidimu, tačiau jis gali tapti ir aiškia tikslingo ugdymo priemone. Svarbu, kad ši veikla turėtų konkrečią užduotį.
Matematikos mokymuisi sensorinis stalas tinka skaičiavimui, rūšiavimui, sekų kūrimui, dydžių ar kiekių palyginimui. Vaikai gali pincetu rinkti spalvotus kamuoliukus ir dėti juos į indelius pagal skaičių korteles. Taip pat gali rūšiuoti objektus pagal dydį, spalvą ar formą bei kurti sekas, pavyzdžiui: raudonas, mėlynas, raudonas, mėlynas.
Ugdant kalbą ir skaitymo pradmenis, raides galima paslėpti smėlyje, ryžiuose ar kitoje birioje medžiagoje. Vaikas ieško nurodytos raidės, jungia ją su paveikslėliu, dėlioja trumpą žodį ar rūšiuoja daiktus pagal pirmąjį garsą. Raidė tokiu atveju nėra tik simbolis lape – ji tampa apčiuopiamu daiktu, kurį vaikas suranda, paima, perkelia ir įvardija.
Toks mokymasis ypač vertingas tada, kai vaikui sunku ilgai sėdėti prie stalo ar atlikti užduotis tik popieriuje. Jis mokosi per veiksmą, tačiau pati veikla išlieka kryptinga.
Judesys padeda išlaikyti įsitraukimą
Priešmokykliniame ir pradiniame ugdyme vaikams dažnai sunku ilgai išbūti ramiai susikaupus, todėl veiklos su judesiu daugeliui yra patrauklesnės nei užduočių atlikimas tik sėdint. Sisteminėje apžvalgoje apie klasėje taikomas fizinio aktyvumo veiklas buvo nagrinėtas jų poveikis 4–18 metų vaikų ir paauglių dėmesiui bei buvimui užduotyje. Todėl ugdymo veiklose judesį verta planuoti ne kaip atsitiktinį pajudėjimą, o kaip aiškią užduoties dalį: vaikas juda, sustoja, laukia eilės, atlieka veiksmą pagal taisyklę ir grįžta į bendrą veiklą.
Viena iš priemonių, padedančių mokymąsi perkelti į judesį, yra edukaciniai kilimai. Pavyzdžiui, lietuvių kalba parengta „Roll-Out FUN®“ edukacinių kilimų sistema jungia grindų žaidimą, korteles, judesio užduotis ir aiškią veiklos struktūrą. Tokia priemonė gali būti naudojama ne chaotiškam visų vaikų judėjimui vienu metu, o etapais: dalis vaikų atlieka užduotį ant kilimo, kiti stebi, tikrina atsakymą, laukia savo eilės, dirba poroje arba tuo metu atlieka susijusią užduotį prie kitos stotelės.
Žaisdami ant didelių grindų kilimų, vaikai gali mesti kauliuką, judėti per laukelius, laukti savo eilės, stebėti draugo veiksmą, padėti perskaityti užduotį ar paaiškinti taisyklę. Tokia veikla turi pradžią, eigą ir pabaigą, todėl vaikui lengviau suprasti, ką ir kada reikia daryti.
Svarbu atskirti chaotišką judėjimą nuo struktūruotos judesio užduoties. Kai vaikas eina iki tikslo, sustoja ant simbolio, laukia savo eilės, pasirenka kryptį, grįžta į grupę ar atlieka užduotį poroje, judesys tampa mokymosi dalimi. Jis padeda suprasti seką, taisykles, erdvę, ugdo kantrybę ir bendradarbiavimą.
Viena tema – kelios patirtys
Kai vaikai pirmą kartą susipažįsta su nauja sąvoka, naudinga suteikti kelis skirtingus būdus ją patirti. Taip kiekvienas vaikas turi daugiau galimybių suprasti temą jam prieinamu būdu, o pedagogas gali stebėti, kas padeda labiausiai: vaizdas, judesys, konstravimas, lytėjimas, kalba ar bendraamžio paaiškinimas.
Vėliau prie tos pačios temos verta grįžti kelias dienas iš eilės, keičiant prieigos būdą. Pavyzdžiui, mokantis raidės M, pirmą dieną vaikai ją atpažįsta kortelėse ir sieja su garsu. Kitą dieną ieško daiktų ar paveikslėlių, kurie prasideda šiuo garsu: mama, medis, meška, mašina. Trečią dieną raidę dėlioja iš kaladėlių, virvelės ar plastilino. Ketvirtą dieną juda iki reikiamos raidės ant grindų arba kuria trumpą užduotį draugui.
Taip informacija nėra tiesiog „praeinama“ vieną kartą. Ji palaipsniui susiejama su skirtingais pojūčiais, o vaikas ne tik randa sau suprantamą kelią, bet ir mokosi atpažinti tą pačią sąvoką skirtingose situacijose.
Toks požiūris dera su paskirstytos praktikos principu: mokymasis dažnai būna tvirtesnis, kai prie tos pačios sąvokos grįžtama kelis kartus per laiką, o ne viskas sutelkiama į vieną užsiėmimą. Ši rekomendacija pateikiama JAV švietimo tyrimų institucijos Institute of Education Sciences praktikos gide „Organizing Instruction and Study to Improve Student Learning“.
Kaip planuoti tokią veiklą?
Planuojant įtraukią veiklą verta pakeisti patį planavimo algoritmą. Pedagogas turėtų pradėti ne nuo klausimo „kokią priemonę naudosime?“, o nuo esminio uždavinio – „ką vaikai šiandien turi suprasti?“.
Tik aiškiai suformulavus ugdymo tikslą, pavyzdžiui, pažinti raidę, suvokti skaičiaus kiekį ar atpažinti formą, aplink jį pradedamos dėlioti priemonės. Idealiu atveju suplanuojami trys lygmenys:
- sensorinis / fizinis – apčiuopiamos medžiagos, judesys, veikimas aplinkoje;
- vizualinis / struktūrinis – kortelės, schemos, modeliai, aiški veiklos seka;
- socialinis / verbalinis – darbas porose, vaikų paaiškinimai, klausimai ir atsakymai.
Praktikoje svarbu apgalvoti ne tik pačią priemonę, bet ir klasės ar grupės organizavimą. Su didesne vaikų grupe veiklos dažnai geriausiai veikia stotelėmis: viena grupė atlieka judesio užduotį, kita dirba su kortelėmis, trečia konstruoja, ketvirta sprendžia ar aptaria užduotį poroje. Po kelių minučių grupės keičiasi vietomis. Taip visi vaikai dalyvauja toje pačioje temoje, tačiau veikla išlieka valdoma ir aiški.
Tokiu būdu veikla tampa ne perkrauta, o subalansuota. Vaikai gauna alternatyvius būdus tam pačiam tikslui pasiekti, o pedagogas gali lengviau stebėti ir fiksuoti jų pažangą.
Įtraukusis ugdymas neturi prasidėti nuo klausimo, kokios išskirtinės priemonės reikia vienam konkrečiam vaikui. Dažniausiai verta iškelti kitą klausimą: kaip tą pačią veiklą padaryti atvirą ir prieinamą visai grupei?
Kai tema pateikiama per skirtingų patirčių derinį – vaizdą, judesį, apčiuopiamas medžiagas ir bendradarbiavimą – mokymosi barjerai mažėja. Vaikams atsiranda daugiau būdų suprasti tą pačią temą, o pedagogui – daugiau galimybių pastebėti, kaip kiekvienas vaikas mokosi geriausiai.
Gera priemonė vaiko neatskiria nuo kitų, ji padeda jam sėkmingai būti kartu su visa grupe.
Straipsnį parengė SensorinisUgdymas.lt.
Kiti įrašai
Geroji patirtis
Tarptautinės konferencijos „Tvaraus ugdymo kūrimo praktika universalaus mokymosi dizaino ugdymo kontekste“ turinio aspektai
2026 m. birželio 9 d. Kauno švietimo inovacijų centre vyko tarptautinė praktinė konferencija „Tvaraus ugdymo kūrimo praktika universalaus mokymosi dizaino ugdymo kontekste“, subūrusi pedagogus, švietimo lyderius, mokslininkus bei praktikus iš... Skaityti daugiau