Kaip „daryti“ kiną? | Pedagogas.lt

Kaip „daryti“ kiną?

Geroji patirtis

2017 m. rugsėjo 05 d.

Kaip „daryti“ kiną?

Dalintis

Image

Kino teikiamos galimybės mokyklose iki šiol beveik neišnaudojamos, nors tai įdomus ugdymo metodas, kuris dar ir sukuria produktą, padeda palikti savo pėdsaką pasaulyje. Galų gale lieka prisiminimas, nes visus filmus keliu į interneto vaizdo įrašų svetaines „YouTube“ ir „Vimeo“.

Kiną geriausia kurti per neformalaus užsiėmimo būrelius, papildomą ugdymą, nes pamokų metu, aišku, tokia veikla užsiimti sudėtinga – reikia vykdyti dalyko programą. O neformalaus ugdymo būreliams skiriama pakankamai valandų, tik ne visada pakanka idėjų, kokius mokiniams patrauklius būrelius siūlyti. Ir čia kinas gali būti puiki išeitis.

Apie mūsų kino „darymo“ patirtį

Su gimnazistais pradėjome nuo mėgėjiškų klipų apie klasės gyvenimą, o pernai sukūrėme pirmą meninį filmą „Nuomininkas“. Filmui reikėjo įvairių rekvizitų, taigi į kūrybinį procesą įsitraukė ir mokinių tėvai. Atrodo, kad užsiimi lyg ir beprasme veikla, bet nejučia „įklimpsta“ visa klasės bendruomenė. Taip per bendrus nuotykius gimsta artimas ryšys – tai nuostabu. Sukurti filmukai vėliau gali būti naudojami pamokose kaip ugdymo priemonė. Pavyzdžiui, kūrėme Henriko Radausko eilėraščio „Senmergė“ klipą, ekranizavome Marcelijaus Martinaičio „Kumelaitė Kukučio ausy“, sukūrėme dokumentinį filmą apie Holokaustą „The Forgotten“ („Užmiršti“), dokumentinių filmų ciklą „Apleisti požemiai“ apie požemines Vilniaus paslaptis. Šiuos filmus lengvai susirasite platformose „YouTube“ ir „Vimeo“. Vis dėlto čia noriu glaustai aptarti, kaip apskritai „daromas“ kinas. Ši veikla tokia įdomi, kad man vis dar keista, kodėl tiek mažai mokinių ir mokytojų tuo užsiima.

Kadras iš filmo „Apleisti požemiai“

Daug kas domisi, kokia visgi yra filmo kūrimo trukmė. Ji dažniausiai priklauso nuo žanro ir apimties. Trumpametražiai kelių minučių filmukai, pvz., eilėraščių ekranizacijos, gimsta per kelias dienas – jeigu yra scenarijus ir aktoriai, nufilmuoti trumpą filmuką galima per porą valandų. Tuomet belieka filmuką sumontuoti. Patyręs montuotojas trumpą filmuką gali suklijuoti jau tą pačią dieną. Ilgesni filmai gaminami ilgiau, nes neįmanoma nufilmuoti visų epizodų iš karto. Tarkime, filmą „Užmiršti“ kūrėme apie du mėnesius, nes reikėjo derinti interviu su skirtingais žmonėmis laiką, buvo filmuojama ne tik mokykloje, bet ir įvairiu metu įvairiose Vilniaus vietose; be to, užtruko filmo vertimas į anglų kalbą – norėjome angliškų titrų, nes Holokausto tema įdomi ne tik lietuvių auditorijai, norėjosi, kad filmą suprastų visame pasaulyje. Visgi filmuojant trumpus klipus, laiko sąnaudos nebūna labai didelės, daug kas priklauso nuo kūrybinės grupės organizuotumo. Dirbant su ta pačia grupe, kitus filmus sekasi nufilmuoti vis greičiau, nes ir operatoriai, ir aktoriai pradeda suprasti vieni kitus iš pusės žodžio.

Filmų mes sukūrę nemažai ir skirtingų žanrų. „Užmiršti“ yra visiškai dokumentinis filmas; „Apleisti požemiai“ – laisvesnio žanro dokumentika, tarsi istorinis realybės šou; „Senmergė“ ir „Kumelaitė Kukučio ausy“ – tai eilėraščių ekranizacijos (aktualiausios turbūt lituanistams). „20 vyrų, pakeitusių istoriją“ – Vasario 16-ajai skirtas vaidybinis retro stiliaus filmukas. „Darėme“ jį mokykliniams renginiams paįvairinti. „Vedybų planuotojai“ – vaidybinė komedija. Daugumą filmų dabar stengiamės dar ir subtitruoti anglų k., tai išplečia auditoriją.

Kadras iš filmo „Kumelaitė Kukučio ausy“

Tyčia ne vieną kartą tekste parašiau „kaip „daromas“ kinas“, nes ši meno rūšis turi itin daug galimybių manipuliuoti žmogaus jausmais, nuomone, formuoti vienas ar kitas nuostatas. Kinas yra savotiška klastotė – tu sukuri pasaulį, kurio nėra, arba parodai jį taip, kaip pats nori. Patalpintas internete, tavo filmas gali pasiekti bet kurį pasaulio žiūrovą, nors galbūt yra skirtas tikslinei auditorijai. 

Nuo ko pradėti?

Kino kūrimas turi daug etapų, pats kinas gali būti įvairiausių žanrų ir gali būti kuriamas dėl įvairiausių priežasčių. Bet baimintis nereiktų, mes juk nepretenduojame gauti Oskarą.

Filmui arba klipui pirmiausia reikia idėjos. Ką nori parodyti? Nori padaryti paveikią socialinę reklamą, ekranizuoti literatūros kūrinį, o gal nufilmuoti originalų siužetą?

Kai turite idėją, reikia scenarijaus. Jeigu filmas nesudėtingas ir neilgas, nebūtina dejuojant rašyti ilgiausių tekstų, scenarijus gali būti nupieštas supaprastinto komikso principu. Komikso privalumas tas, kad tokiu būtu „susidėlioja“ kadrai – kinas visgi yra vaizdo menas.

Kai turite scenarijų, reikia operatoriaus. Tai žmogus, kuris filmuos. Jeigu tokių yra bent du – jūs jau beveik profesionali studija, nes tuo pat metu filmuojant keliais rakursais, bus galima padaryti geresnį montažą. Jeigu techninės galimybės ribotos, filmuokite išmaniaisiais telefonais – jų raiška šiandien jau tikrai kokybiška. Tačiau operatorius turi „jausti“ kadrą, bent minimaliai suvokti, kas yra kadro kompozicija. Visi turim pažįstamų, kuriems nepavyksta nieko doro nufotografuoti, tik lubas ar kojas. Toks žmogus nebus geras operatorius.

Tada turite rasti aktorius – mokiniai dažniausiai mielai sutinka, nes tai socialinių tinklų karta, kuri mėgsta save rodyti ir publikuoti. Tiesa, vis tiek turite gauti tėvų sutikimą filmuoti jų vaikus. Kartais tie sutikimai jau būna mokymo sutartyse, tiesiog reikia pasidomėti.

Na ir tuomet prasideda smagioji dalis – filmavimas. Viskas panašu į teatrą – personažai, aprangos ir interjero detalės, apšvietimas ir t. t., tik turi vieną pranašumą – galima filmuoti tiek dublių, kiek reikia, kad rezultatas jus tenkintų. Filmuoti patartina trumpais epizodais, kad kameros galėtų pakeisti filmavimo rakursą. Nėra baisiau, kaip filmas iš vieno kadro – tai ekrane atrodo nykiai. Kai kurie žmonės sako, kad kadrai turi keistis bent kas penkias sekundes, kad akiai nenusibostų – kita vertus, daug kas priklauso ir nuo siužeto.

Nufilmuotą medžiagą reikia sumontuoti – čia jau atskiras mokslas. Bet jūs nustebsite, kad kiekvienoje klasėje atsiras bent keli mokiniai, kurie dirba video montavimo programomis. Bus proga išmokti ir jums. Galima pradėti nuo primityvios „Windows Movie Maker“, nors jos galimybės labai ribotos. Bet ir ja galima karpyti ir klijuoti vaizdo takelius, titruoti tekstus, įterpti muzikos takelius. Jeigu filmą publikuosite „YouTube“, pasitikrinkite, ar jūsų filme esančią muziką leidžiama naudoti, nes pažeidus autorių teises „YouTube“ užblokuos jūsų filmo garso takelį. Visais šiais klausimais jus be problemų pakonsultuos mokiniai; jie jums nurodys ir svetaines, iš kurių galima atsisiųsti legalios muzikos. Filmui muzika be galo svarbi – ji kuria filmo nuotaiką, itin veikia žiūrovą.

Baigus galutinį montažą lengviausia patalpinti filmą „YouTube“ – tam tereikia turėti savo „Google“ paskyrą. Jūs ją turite, jeigu naudojate gmail. Jeigu ką, jus vėl pakonsultuos mokiniai – nustebsite, kaip puikiai jie išmano viską, kas nesusiję su mokykloje dėstomais dalykais. Kai ne tik mokysite mokinius, bet ir imsite mokytis iš jų, tapsite išties šiuolaikišku mokytoju.

Ir galų gale, kai jau būsite publikavę kelis filmus ir suprasite, koks netobulas jums atrodo pirmasis, pasveikinkite save – jūs tobulėjate. Tai nuostabus jausmas.

 

Marius Janulevičius

Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas

Kiti mokymai