Žiūrėti tol, kol sutampa juodi taškeliai | Pedagogas.lt

Žiūrėti tol, kol sutampa juodi taškeliai

Geroji patirtis

2025 m. rugsėjo 20 d.

Žiūrėti tol, kol sutampa juodi taškeliai

Dalintis

Image

Kartais, kai suaugusieji klausia vaikų apie meilę, jie tik nusijuokia – „Mes negalvojam apie meilę.“

Tačiau vos tik atsipalaiduoja, ima lietis tokios mintys, kad tenka susimąstyti, kiek daug jie jaučia, stebi ir išgyvena.


Šis tekstas – autentiškas pokalbis su vaikais apie meilę, gimimą, vestuves ir bučinius.


O po to – trumpa pedagoginė refleksija, kodėl šios mintys yra vertingos ne tik šypsenai, bet ir ugdymui.

Vaikų mintys

– Ką galvojate apie meilę?
– Nieko. Mes visai negalvojame apie meilę.
Suaugę klausinėja mūsų apie meilę. Patys galvokit, ką galvojate apie meilę.

Na, gerai. Įsivaizduokite, kad sutikote ufonautus ir jie paklausė, kaip žmonės dauginasi?
Vieno vaiko akys suliepsnojo:
– Sakyčiau, kad žmonės žiūri vieni kitiems į akis. Žiūri tol, kol sutampa juodi taškeliai.
O tada – bam! – ir per ausį gimsta žmogus.
Ir dar – „Su gimimo diena“ yra visiška nesąmonė, nes vaikai nesugimė, o išgimė. Supranti?

– O aš galvoju apie meilę: aš labai myliu savo Lazdynų močiutę.
– O aš galvoju, kad mano mamos meilė minkštesnė nei tėčio. Na, gal ir tokia pati, bet tėčio nervai trumpi.
– Iš kur žinai, kad mama ir tėtis įsimylėję?
– Aš mačiau nuotraukoje. Aišku, kad įsimylėję – jie gi tuokėsi.
– Ar galima susituokti neįsimylėjus?
– Tu ką! Žinoma, ne. Reikia padaryti bent kelis pasimatymus. Tik tada tuoktis.
– Na, visai daug apie meilę galvojate. Sakėt, kad ne.
– Tai kas per daiktas ta meilė?

Garsus juokas.
– Tai ne daiktas.
– Tai apsikabinimas.
– Ir bučinys?
– Ne. Bučinys – tik su mama ir tėčiu.

Trumpa pedagoginė refleksija

Šie vaikų žodžiai primena, kad meilė jų pasaulyje nėra abstrakti sąvoka – tai močiutė, mamos švelnumas, tėčio nervai, vestuvių nuotrauka ar apsikabinimas.

Vaikai kuria pasaulio reikšmes metaforomis, įvaizdžiais, kurie gimsta iš jausmų, ne teorijų.

Pedagogui svarbu ne tik išgirsti šiuos pasakojimus, bet ir suvokti jų vertę – kaip vaiko saviraiškos, simbolinio mąstymo ir socialinių-emocinių gebėjimų atspindį.

Tokie pokalbiai gali tapti vertinga kasdienybės dalimi grupėje – kaip pradžia dialogui, piešiniui, vaidmenų žaidimui ar tiesiog atvirai refleksijai apie santykius.

Tai kvietimas stebėti ir dokumentuoti.


Vaikai galvoja daugiau, nei sako. Bet kai sako – vertėtų įsiklausyti.

 

Straipsnio autorė – ikimokyklinio ugdymo mokytoja Ainura Batyrova.

Kiti įrašai